Goda Marija Gužauskaitė. Tarp pajūrio vėjų: XXII tarptautinis Thomo Manno festivalis

Koncertas „Šimtmečio muzika: Estija, Latvija, Lietuva“. Gintauto Beržinsko nuotr.

Goda Marija Gužauskaitė. Tarp pajūrio vėjų: XXII tarptautinis Thomo Manno festivalis

Jau 22 metus rengiamas tarptautinis Thomo Manno festivalis liepos 14-21 dienomis Nidos kultūrinę erdvę pripildė intelektualiomis diskusijomis, gurmaniško kino vakarais bei, žinoma, specialia muzikine programa. Šiais metais festivalyje didelis dėmesys buvo skirtas Baltijos valstybių nepriklausomybės šimtmečiui pažymėti – net pusėje iš koncertų skambėjo lietuviška, latviška ar estiška muzika, kurią atliko šių šalių žymūs ar tik savo profesinį kelią bepradedantys jaunieji muzikantai. Ne ką mažiau svarbus ir pristatytas trijų fortepijoninių rečitalių ciklas bei Thomo Manno mėgta muzikos klasikų kūryba – Johanno Sebastiano Bacho, Franzo Schuberto ir Güntherio Ramino kūriniai.

Net tris festivalio vakarus klausytojai galėjo gerėtis fortepijonine muzika. Rečitalius atliko trijų skirtingų kartų pianistai – daugelio nacionalinių ir tarptautinių prizų laureatas, Salzburgo Mozarteum universitete menų magistro laipsnį įgijęs Daumantas Kirilauskas, fortepijoninės muzikos tradicijas tęsiantis, brandžiu požiūriu pasižymintis Jurgis Karnavičius bei jaunosios kartos atstovas, tik praeitais metais Londono Karališkojoje muzikos akademijoje mokslus pradėjęs Ignas Maknickas. Per tris fortepijoninės muzikos vakarus išgirdome Ludwigo van Beethoveno sonatas, skambinamas doc. Daumanto Kirilausko, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos klodus, subtiliai perteiktus prof. Jurgio Karnavičiaus bei Fryderyko Chopino muzikos perlus, kuriuos pažėrė jaunosios kartos atstovas Ignas Maknickas. Būtų sunku palyginti ar įvertinti šiuos tris skirtingus pasirodymus. Galbūt net ir neįmanoma, mat kiekvienas iš jų pasižymėjo savitu muzikiniu aromatu.

Festivalyje netrūko debiutų. Jau atidarymo koncerto metu pirmą kartą Nidoje išgirdome, pasak muzikologės Vytautės Markeliūnienės, „tvirtai savo profesiniu keliu žengiantį latvių dirigentą Normundą Šnē“, kuris kartu su Klaipėdos kameriniu orkestru, solistais Sergėjumi Okruško (klavesinas) ir Ugniumi Dičiūnu (obojus) pristatė solidžią muzikinę programą. „Lietuviškos muzikos“ koncerte skambino Hanoverio muzikos, teatro ir medijos akademijoje Bakalauro studijas tęsianti garsios muzikų šeimos atstovė Onutė Gražinytė. Kartu su amerikiečių kilmės violončelininku Peytonu Hallu Magalhaesu jie atliko ištvermės ir susikaupimo reikalaujančius Osvaldo Balakausko „Bop-Art“ ir jo amžininko Broniaus Kutavičiaus „Rhytmus-Arhytmus“ kūrinius. Jaunųjų muzikantų duetas pasižymėjo aukšta atlikimo kokybe bei subtilia interpretacija. Sakytum, jaunatviškas maksimalizmas buvo pažabotas visa apimančio profesionalumo, kuris lėmė šio pasirodymo sėkmę.

Vienas pagrindinių festivalio koncertų – „Šimtmečio muzika: Estija, Latvija, Lietuva“, skirtas ne tik paminėti trijų Baltijos valstybių nepriklausomybės šimtmečio sukaktį, bet ir atverti šių kaimyninių šalių chorinės muzikos lobynus. Koncerto programą atliko ilgametis festivalio bičiulis – kamerinis choras „Aidija“, vadovaujamas Romualdo Gražinio. Šį sykį jis prisiėmė choristo vaidmenį ir dirigento pultą užleido jauniesiems talentams iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos. Du chorinio dirigavimo studentai – Leiu Tõnissaar (Estija), Matīss Circenis (Latvija) ir simfoninio dirigavimo besimokantis Mantvydas Drūlia (Lietuva) – visą savaitę kartu su choru intensyviai ruošė jų pačių pasirinktą programą, kuri, jų manymu, geriausiai atspindi kiekvienos šalies savitą muzikinį skambesį. Kūriniai vėrėsi tiek klasikiniu grožiu, subtiliai harmonizuotomis liaudies dainų išdailomis, tiek ir ekspresyviais muzikiniai potėpiais, reikalaujančiais nemenkų choristų pastangų. Jaunieji dirigentai pasižymėjo profesionalumu tiek choro vadovavimo, dirigavimo technikos, tiek ir kūrinių interpretacijos aspektais. Ko gero, neatsitiktinai šis festivalio koncertas sulaukė daugiausia publikos aplodismentų, o jaunieji dirigentai dar ilgai po koncerto bendravo su noriai prieinančiais ir nuoširdžias padėkas reiškiančiais klausytojais.

Vienas svarbiausių ir laukiamiausių festivalio įvykių – lietuviškoji premjera, kurią festivalio organizatoriai kasmet užsako parašyti vis kitam lietuvių kompozitoriui. Tokiu būdu gimė Onutės Narbutaitės kūrinys fortepijonui „Tuštumoje“ (2016), Dianos Čemerytės „Laiškai: Venecija-Nida“ mišriam chorui (2017) ir daugelis kitų. Taip atsirado ir dar vienas, neabejotinai šiuolaikinės muzikos klasika tapsiantis Justės Janulytės kūrinys „Windharfe“ (Vėjo arfa). Pasak kompozitorės, „Nidoje nuolatos plevena vėjai, kartais įsismarkaujantys ir vėl nurimstantys. Argi nebūtų puiku, jeigu čia stovėtų vėjo arfa, kurianti ramią Nidos garsų atmosferą?“ Šios idėjos vedina, J. Janulytė, pasitelkdama styginių orkestro bei klavesino skambesio simbiozę, kuria įsivaizduojamos vėjo arfos įspūdį. Styginių instrumentais atliekamas rezonuojantis harmoninis ūkas tarsi pratęsia klavesinu užgaunamus arpedžio akordus ir sudaro jau vieną – vėjo arfos – instrumento skambesį. Ilgainiui styginių atliekama tarsi foninė, ažūriškai skaidri muzikinė medžiaga, keičiantis styginių griežimo technikoms, išnyra į pirmą planą, o klavesino arpedžio panyra į lėtai kintančių harmoninių skambesių jūrą. Kūrinio pabaigoje vėl girdime perregimą styginių rūką, tvyrantį virš klavesinu atliekamų arpedžio akordų. Aiškia kūrinio forma realizuota idėja pasižymėjo paveikumu. Kaip pati kompozitorė teigė, šis kūrinys – geriausias švaros ir estetikos grynumo pavyzdys, kurį jai yra pavykę sukurti. Minimalistinės muzikos tėkmė, puikiai atskleistos instrumentų prigimtys ir galimybės, lėtai kintantis harmoninis audinys leido panirti į tikrą ramybės oazę, sklandančią čia – Nidoje. Šis kūrinys – tai ne tik vienas sėkmingiausių pastarųjų metų Thomo Manno festivalio užsakymu parašytų lietuviškų kūrinių, bet ir neabejotinai reikšmingas lietuvių šiuolaikinės muzikos opusas, atspindintis mūsišką identitetą ir, žinoma, Nidos dvelksmą.

Šių metų tarptautinis XXII Thomo Manno festivalis pristatė gausybę renginių, kuriuose noriai lankėsi ne tik į Nidą kasmet atvykstantys nuolatiniai festivalio svečiai, bet ir čia užsukę poilsiautojai. Intelektualinės diskusijos ir susitikimai, šiais metais pradėti rengti Thomo Manno kūrybos skaitymai „Kava su rašytoju Thomu Mannu“, vakarinių koncertų programa ir, žinoma, kino naktys. Visa tai ne tik našiai praturtina Neringos miesto kultūrinio gyvenimo panoramą, bet ir prisideda prie profesionaliosios kultūros puoselėjimo. Vykstantis Nidos nuostabioje gamtos apsuptyje, festivalis kasmet sugeba sudominti turininga, visa apimančia kultūrine programa ir pritraukia intelektualiosios kultūros mėgėjus. Tai liudija sukaupta tyla per koncertus, kurios pertraukimas plojimais tarp kūrinio dalių būtų tiesiog neįsivaizduojamas fenomenas, įdėmūs žvilgsniai ir taiklūs komentarai diskusijų metu bei pilnutėlė kino salė „Agila“, belaukiant kino seansų. Publikos aktyvumas, atlikėjų ir festivalio dalyvių nuoširdus atsidavimas bei organizatorių profesionalus požiūris lemia abipusę komunikaciją, kuri teikia kultūrinį peną ir našiai prisideda prie Lietuvos profesionaliosios kultūros puoselėjimo.

Lietuvos muzikos antena

Komentarų dar nėra

Post A Comment