02 Lie Paulina Nalivaikaitė. „Spengla“: erdvė ieškojimams
Ilgiausią metų naktį vis dar mėgstama švęsti gamtoje su gera kompanija, bet Joninės dabar veikiau tapusios pretekstu siautulingam vakarėliui iki paryčių, neretai pamirštant net paprasčiausius simbolinius ritualus. Kaip kas bepasirinko šią šventę minėti, prieš savaitgalį, prasidedant trims ilgiausioms metų dienoms – birželio 21 d. – sulaukėme simboliško kvietimo atsigręžti į natūralų gamtos ir žmogaus gyvenimo ciklą, galbūt šiek tiek susikaupti, pamąstyti apie amžinuosius būties kismus. Tą vakarą kompozitorė Juta Pranulytė, etnomuzikologė Vera Venckūnaitė-Čepulienė ir choro „ARTyn“ vadovė Erika Žilinskaitė VGTU „LinkMenų“ fabriko erdvėje įgyvendino erdvinės muzikos veiksmą „Spengla“, kur dalyvavo choras „ARTyn“, folkloro ansamblis „Tula“, smuikininkė Agnė Pilkauskaitė ir smuiku bei būgnu grojęs Darius Bagdonavičius.
Kaip pasakojo viena iš idėjos autorių V. Venckūnaitė-Čepulienė, „šeima, jos apeigos, atrodo, vis mažiau turi reikšmės šiuolaikiniam žmogui. <…> [Vertybes] padės parodyti pasirinktos šeimos ciklo dainos: naujos gyvybės atėjimas į pasaulį, vedybos, išėjimas Anapilin. Ir visa vyksta tarp žmonių, su žmonėmis, tik bendruomenėje. Atrodo, svarbu kviesti žmogų prisiminti ne tik populiarųjį individualizmą, bet ir nykstantį bendruomeniškumą, pamirštą pagrindinį tos bendruomenės vienetą – šeimą su įvairių kartų atstovais.“ Muzikinės struktūros raktu – atraminiais taškais – „Spengloje“ tapo būtent šeimos ciklo taškai, tokie kaip gimimas, vedybos, mirtis. Šiuos būties lūžius įsimbolino jiems skirtos liaudies dainos, surinktos šalia Spenglos upės esančiame Kalvių ir Lieponių krašte.
Tačiau dėl muzikinio veiksmo pobūdžio šiuo atveju muzikinė struktūra (įvairūs gyvenimo etapai ir jiems atstovaujančios liaudies dainos) buvo ne tokia ryški, kaip galbūt buvo sumanyta – klausytojams-žiūrovams laisvai vaikštinėjant po erdvę, besidalinant įspūdžiais (kas atėjo ne vieni), neišvengiamai nebelieka koncertams įprastos tylos ir atidaus kūrinio eigos sekimo. Tai nebūtinai yra blogai: juk „Spengla“ ir pavadinta ne kūriniu, ne kompozicija, o veiksmu, kur pačiam stebėtojui suteikiama laisvė rinktis, kaip ir kur klausytis, tad kiekvieno atėjusio potyris tampa paradoksaliai individualus: dalyvaujama kolektyviniame vyksme, tačiau kiekvieno pasirinkimas – unikalus.
Erdvinis sprendimas – muzikantams nuolat keisti vietą, kartais išsklaidytai įsilieti į publiką, o kartais susikoncentruoti konkrečiame taške – yra įdomi patirtis klausytojams, ir ne vien dėl to, kad tai neįprasta. Tarp muzikantų ir publikos atsiranda betarpiškumas ir galimybė įsiklausyti į atskirą balsą ir atlikimo manieros specifiką, kai netikėtai šalia tavęs kas nors pradeda dainuoti ar groti. Manau, tai ypač naudinga ir edukaciniu požiūriu, ypač jaunesnei publikai, mažai arba visai nepažįstančiai folkloro, ir, žinoma, kitiems klausytojams, nepraradusiems smalsumo įvairiems reiškiniams – patirti, kaip kažkas vyksta „iš arti“, esantis čia pat.
Kita vertus, leidžiant stebėtojams laisvai migruoti, iš dalies prarandamas visumos pojūtis, bendros atmosferos būsena. Kartais vientisesnė erdvė susiformuodavo savaime (pvz., priekyje dainuojant chorui, ar lofto viduryje rate šokant šokėjams), tačiau muzikantams išsisklaidžius vientisumas pranykdavo ir aplink atskirus atlikėjus susiformuodavo tarsi mikroerdvės, o stebėtojų visuma iš bendruomenės susiskaidydavo į mikrobendruomenes. Su tuo iš dalies siejasi ir kita problema: „Spenglos“ idėjos autorės kvietė susimąstymui ir savirefleksijai, tačiau dėl nuolatinių pašalinių garsų ir judėjimo tai patirti buvo keblu – sunkoka aiškiai ne tik išgirsti, bet juo labiau ir matyti visumą, o vizualinių intencijų čia irgi būta (choreografija, konkrečios atlikėjų pozicijos erdvėje).
Didžiausią įspūdį paliko autorių pastangos kurti atmosferą. Išgirdus junginį „folkloras ir šiuolaikinė muzika“, į galvą pirmiausia ateina dabar populiarūs bandymai sumoderninti folkloro skambesį, tačiau „Spengla“ nustebino priešingu sprendimu. Etnomuzikologė V. Venckūnaitė-Čepulienė su ansamblio nariais nuodugniai gilinosi į pasirinkto krašto autentišką dainavimą, mėgindami perimti specifinį intonavimą (kuris nėra visai įprastas mūsų ausiai dėl nelygios temperacijos), dainavimo manierą. Mokymasis iš gyvų atlikėjų ir įrašų buvo efektyvus – dainavimas skambėjo tikrai paveikiai ir parodė, kad liaudies muzika galima atskleisti žymiai daugiau spalvų ir emocinių niuansų, nei tiesiog dainuojant, „kaip mokam“. Sveikintinas yra toks įsigilinimas, rodantis ne paviršinį muzikos „liaudiškumą“, bet gilaus autentiškumo paieškas. Liaudies dainininkams pritarę instrumentų muzikantai ir choras subtiliai papildė autentišką liaudies skambesį J. Pranulytės muzika, kurioje girdėjosi liaudies muzikos atgarsiai tiek iš, pvz., sutartinių, formuojant disonuojantį tankų audinį, tiek iš instrumentinės šokiams skirtos muzikos, o aktyvūs intarpai su būgnais savo aktyvumu kažkiek priminė netgi šių dienų šokių muziką. Emociškai labai paveikūs buvo choro epizodai, atskleidę choro skambesio sodrumą ir įtaigiai kūrę konkrečias nuotaikas – tam tikros emocijos, atmosferos formavimas, atsižvelgiant į autorių idėją perteikti kertinius šeimos gyvenimo ciklo taškus (kurie neišvengiamai turi didžiulį emocinį krūvį), čia buvo neabejotinai reikšmingas.
Į autentiškumą pretenduojančiam muzikiniam veiksmui gana netikėtas sprendimas buvo sujungti lofto industrinę, visai nesakralią aplinką su autentišku, emociškai turtingu folkloro menu. Tačiau šis iš pažiūros nesuderinamas kontrastas netrukdė – iš tiesų, pasirinkta erdvė kaip tik savotiškai paranki dėl savo sterilumo ir bereikalingų vizualinių trukdžių ir potencialiai leidžianti pasinerti į toje erdvėje kuriamą turinį.
Kaip vientiso muzikinio veiksmo „Spenglos“ patirti nepavyko – ko gero, reikėjo arba griežčiau apibrėžtų erdvės tyrinėjimo ribų, arba publikos statiško sėdėjimo / stovėjimo. Tačiau manau, kad idėjos autorės yra atviro mąstymo ir paties vyksmo potyrio aspektas joms buvo ne mažiau svarbus – kitaip, ko gero, ir būtų buvęs pasirinktas saugesnis variantas. Iš stebėtojos pozicijos žiūrėčiau į šį muzikinį veiksmą kaip į eksperimentinį potyrį, kur visumos patirti neteko, tačiau idėja pačiam stebėtojui tyrinėti muzikinį vyksmą įvairiais „kampais“ pasirodė įdomi ir verta toliau tobulinti. Manau, kad „Spenglos“ sumanymo autorės turi atvirą mąstymą ir polinkį bei entuziazmą tolesniems ieškojimams, tad norėtųsi tikėtis, jog iš jų sulauksime dar ne vieno vis paveikesnio meninio projekto.
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra