„Spengla“ kūrėjos: tradicija turėtų kviesti, o ne versti save pažinti

21 Bir „Spengla“ kūrėjos: tradicija turėtų kviesti, o ne versti save pažinti

Šiais metais, kai Lietuva mini šimtmetį, kaip niekada daug renginių, atsigręžiančių į mūsų šalies praeitį, istoriją, tradicijas. Tačiau erdvinį muzikos veiksmą „Spengla“ sukūrusios etnomuzikologė Vera Venckūnaitė-Čepulienė, chorvedė Erika Žilinskaitė ir kompozitorė Juta Pranulytė sako, kad dabar gana mažai gerų pavyzdžių, kuriuose galėtume regėti kokybišką, įdomią šiuolaikinės muzikos ir folkloro simbiozę. Anot jų, stipriausia jungtis – tai pasiimti visa, kas geriausia iš praeities, ir žengti tolyn. Su kūrėjomis kalbamės ne tik apie „Spenglą“, bet ir apie tradicijas, autentišką folklorą bei vertybes, kurias užmiršome.

Kaip gimė šio erdvinės muzikos veiksmo „Spengla“ idėja, kodėl pasirinkote rėdos, gyvybės ciklo tematiką?

VERA: Man labai knietėjo pristatyti folklorą, o ypač atliekamą autentiškai, plačiajai visuomenei, taip pat ir muzikos profesionalams. Žinia, kad liaudies muzika kartais vertinama kaip primityvi, nuobodi, taip pat stilizuoto folkloro kuriamas įspūdis… Norėjosi pakviesti klausytojus susipažinti su kitaip atliekama, kitaip vertinama tradicija – gražia savo nuoširdumu.

ERIKA: Svarbiausi gyvenimo įvykiai – gimimas, vestuvės ar mirtis – daugiau mažiau išgyvenami paviršutiniškai. Dažnai mums norisi, kad viskas praeitų lengvai ir greitai. Atrodo, nebemokame išbūti svarbiausių savo gyvenimo lūžių, nebesuprantame jų reikšmės ir svorio. Tuo tarpu lietuvių folkloras būtent ir yra tas šaltinis, kuris atspindi, jog praeityje būta atvirkščiai. Dar „Spenglos“ idėjos užgimimo pradžioje besikalbant su Vera priėjome prie bendros nuomonės, jog svarbiausi taškai gyvenime susiję su kitais žmonėmis.

VERA: Šeima, jos apeigos, atrodo, vis mažiau turi reikšmės šiuolaikiniam žmogui. Manau, kad mąstydamos apie šį projektą išsigryninome ir savo vertybes, jas ir padės parodyti pasirinktos šeimos ciklo dainos: naujos gyvybės atėjimas į pasaulį, vedybos, išėjimas Anapilin. Ir visa vyksta tarp žmonių, su žmonėmis, tik bendruomenėje. Atrodo, svarbu kviesti žmogų prisiminti ne tik populiarųjį individualizmą, bet ir nykstantį bendruomeniškumą, pamirštą pagrindinį tos bendruomenės vienetą – šeimą su įvairių kartų atstovais.

Kas slypi už apibūdinimo „erdvinės muzikos veiksmas“?

JUTA: Sulaužoma „ketvirtoji siena“ – žiūrovas atsiranda veiksmo viduje, gali laisvai vaikščioti po „LinkMenų fabriko“ angarą, nagrinėti erdvėje išdėstytų garsinių paveikslų struktūras. Urbanistinė, tuščia, nuoga erdvė tampa drobe garso paveikslams atsirasti. Tai patyriminis kūrinys, kuris reikalauja aktyvaus žiūrovo dalyvavimo.

Ką reiškia „Spengla“ ir kodėl pasirinkote Kalvių-Lieponių krašto folklorą?

VERA: Spengla – tai nedidelis upelis, tekantis per Kalvių ir Lieponių kaimų apylinkes. Norėjosi įsigilinti į vienos vietovės folklorą. Kadangi turėjau galimybę perimti tradiciją tik iš archyvinių garso įrašų, ieškojau vietovių, kuriose buvo vykdyta daugiausia folklorinių ekspedicijų įvairiais laikmečiais ir kuriose būtų įrašyti kuo įvairesni kūriniai ir jų atlikėjų sudėtys. Taip jau nutiko, kad būtent Kalvių-Lieponių apylinkes lankė ne viena folkloro tyrėjų karta, todėl ir medžiagos iš šio krašto radau kuo įvairiausios. Šio krašto etnografinio ansamblio šokėjai – puikūs: jų šokimo maniera tiesiog pakeri savo energingumu, varijavimu, išmanumu, o jau kai vyrai pasuka tas moterėles… jos tiesiog skraido! Na, o dainavime atradom kuo įvairiausių manierų, bet visas jungia tarmė, švelnus, kartu ir sodrus, nosinis, bet ir malonus skambesys. Šio krašto dainos tikrai patvirtina liaupsinamą dzūkų dainingumą, kūrybiškumą.

Liaudies kūriniai, kaip sakote, bus atliekami autentiška maniera. Ar buvo sunku ją perimti?

VERA: Be abejo, pats geriausias būdas perimti dainas – mokytis iš liaudies dainininko, gyventi su juo tame pačiame kaime, nuolat girdėti jį kalbant, dainuojant, suprasti jo požiūrį į pasaulį. Deja, nei miesto tempas, nei bėgantis ir vis daugiau liaudies dainininkų pasiglemžiantis laikas tam nepasitarnauja. Todėl šiokį tokį kompromisą randame mokydamiesi iš archyvinių garso įrašų – klausome, analizuojame, bandome atkartoti, perprasti nerašytas taisykles ir vėliau jomis vadovaudamiesi varijuoti. Turbūt sunkiausia dalis yra keisti savo požiūrį: mes pripratę prie nugludinto klasikinio, estradinio balso formavimo, temperuotų dermių, stabilaus ritmo, o liaudies dainininkai turi savo estetiką, kuri nesiremia tik paviršiniu grožiu, bet savyje turi ir jausmus, patirtį. Balsu pasakojamas gyvenimas, o jis juk ne visada gražus. Jaučiu tame dainavime visą tūkstantmečių džiaugsmą ir skausmą, taip pat ir paties dainininko asmeninius išgyvenimus. Visgi rezultatas, kurį atvirumu ir pasiryžimu pasiekė ansamblio dainininkai, – milžiniškas.

Kodėl tai yra svarbu?

Man tiesiog šimtą kartų įdomiau klausyti liaudies dainininko dainavimo nei šiuolaikinių folkloro interpretacijų. Galiu tik pakartoti daugelio tradicinio dainavimo mokytojų kartojamas tiesas – svarbu ne tik dainos melodija, tekstas, bet ir kaip ji buvo atliekama. Dainos atlikimo maniera yra kaip bet kurios kalbos akcentas, juk kažkodėl suprantame, kad norėdami įvaldyti anglų kalbą turime ne tik skiemenuoti, bet ir mokytis tam tikros tarties, taip pat niekam nekelia nuostabos, kai klasikinė muzika yra dainuojama klasikine maniera. Liaudies dainavimas toks turtingas ir perspektyvus, kad yra be galo liūdna, kai viskas nurašoma „kaip moku – taip dainuoju“.

Liaudies dainos atliekamos įvairių stilių, žanrų kontekste, taip pat tai nesvetima ir kompozitorių kūryboje. Kaip jūs „Spengloje“ jungiate folklorą ir šiuolaikinę muziką?

JUTA: Siekiau sukurti atmosferą, emociją – chorine-instrumentine tekstūra perteikti dainos jausminį turinį. Manau, svarbiausias išlieka tekstinis naratyvas ir jausminis liaudies kūrinių pradas, kuris esti folkloristų partijose, taigi solistai išlieka centre – jų emocija, tembras, išraiška. Chorinė ir instrumentinė partijos tik sustiprina emocinį lauką, paruošia garsinę-jausminę erdvę naujam įvykiui. Smuikų ir būgnų partijos atliekamos autentiška maniera. Instrumentų garsinės linijos, „ištraukiamos“ iš įprasto muzikinio konteksto, įgauna naują prasmę. Pavyzdžiui, solo būgnų duetas „Spengloje“ galėtų būti sulyginamas su elektroninės šokių muzikos skambesiu dėl savo repetatyvinių ir minimalistinių struktūrų.

ERIKA: Manyčiau, jog dabar gana mažai gerų pavyzdžių, kuriuose galėtume regėti kokybišką, įdomią šiuolaikinės muzikos ir folkloro simbiozę. Tų pavyzdžių galbūt ir yra, bet „Spengla“ išskirtinė tuo, jog Juta iš esmės sukonstravo labai įdomų darinį tarp šiuolaikinės ir autentiškos muzikos, pasitelkdama erdviškumą, patyriminio muzikinio veiksmo, o ne koncerto žanrą. Na ir, žinoma, mums labai pasisekė, jog galime bendradarbiauti su Vilniaus Gedimino technikos universiteto „LinkMenų“ fabriku, kuriame „Spengla“ ir nuskambės, nes tai bene geriausia erdvė šiam projektui įgyvendinti.

Kas jums yra tradicija?

JUTA: Visa kultūra yra tradicija ir jos tęstinumas. Man svarbu suvokti, pažinti savosios kultūros ir meno erdvės tradiciją, kaip kūrėja siekiu prisidėti prie jos vystymo. Tradicija man yra viena didžiausių vertybių.

VERA: Bėgant laikui vis labiau gręžiojuosi praeitin ir ten atrandu daug vertingesnių dalykų, nei sutinku savo kartoje. Geriausia jungtis – tai pasiimti visa, kas geriausia iš praeities, ir žengti tolyn atrandant kitus gėrius ir nebeklystant. Tik man akivaizdu: nors ir laikome save labai pažengusiais, bet iš praeities pasimokome labai nedaug.

Siekiate aktualizuoti, kviečiate atsigręžti į liaudies meną, praeitį?

JUTA: Esam jaunosios kartos kūrėjos, mokslininkės, atlikėjos, manau, kalbame šiuolaikiškam žmogui. Siekiame autentiško skambesio bei atskleisti liaudies kūrinių esmę, kaip mes ją suvokiame, – jausmą, istoriją. Išryškiname tuos elementus, kurie, tikiu, yra esmingi, o muzikinės raiškos priemonės pasirenkamos tos, kurios geriausiai įgalina koncepciją.

ERIKA: Tai, kad „Spengla“ remiasi folkloru ir šiuolaikine muzika, yra labiau todėl, kad tai mums tiesiog įdomu ir su šia muzika esam glaudžiai susijusios. Tikiu, kad apie tas pačias idėjas būtų galima kalbėti ir visiškai kitomis formomis.

VERA: Nelaikau etnokultūros dalyku, su kuriuo privaloma tvarka turėtų susipažinti visi, – tradicija turėtų kviesti, o ne versti save pažinti. Tie kūrėjai, kurie atranda tradicijos grožį, neabejotinai sužavi savo menu ir kitus – štai kaip turėtų gyvuoti visavertis liaudies menas. Ieškome rakto, kaip galima būtų perprasti praeityje gyvavusios tradicijos estetiką bei ją išjausti, pristatyti ir ja remiantis kurti toliau.

Chorams, sakykime, nėra labai įprasta dalyvauti tokiuose projektuose, ar klystu?

ERIKA: Gana dažnai girdžiu žmones kalbant, jog choro muzikos koncertai nuobodūs, neįdomūs. Yra tokių chorų, kurie dainuoja labai profesionaliai, bet salės yra pustuštės, vadinasi, kažkas ne visai taip, nebeužtenka tik puikiai dainuoti. Dabar išskirčiau tik keletą chorų Lietuvoje, kurie ieško naujų sprendimų, tai „Brevis“, „Jauna muzika“ ir „ Bel Canto“. Labai džiugu, kad Lietuvos chorinėje kultūroje atsiranda tokių kolektyvų, kurie keičia chorų veidą, ieško naujų formų. Todėl tai, kad choras „ARTyn“, su kuriuo dirbu, yra „Spenglos“ projekto dalis, man yra labai svarbu. Aš be galo žaviuosi Valentinu Masalskiu, kuris yra pasakęs, jog jeigu ateini į teatrą, tau ten viskas patinka ir nematai, ką ten būtų galima pakeisti, gali apsisukti ir keliauti kitur, nes vargu ar prisidėsi prie teatro tobulinimo. Vadovaujuosi jo žodžiais dirbdama su „ARTyn“, labai norėčiau bent maža dalimi prisidėti prie chorinės Lietuvos kultūros. Tikiu, jog šis projektas atneš į chorinę Lietuvos kultūrą šiek tiek šviežesnio oro.

Ačiū už nuoširdų pokalbį.

Projekto „Spengla“ premjera birželio 21 d. 20 val. Vilniaus Gedimino technikos universiteto „Linkmenų fabrike“ (Linkmenų g. 18, Vilnius).

Kalbėjosi Matas Drukteinis