18 Bir Šarūnas Nakas. PANKAS IR PEDAGOGIKA
(fragmentai svarstymų apie vieną atvejį ir jo herojų)
**
Kažkas čia ne taip, kaip rašė Beckettas.
***
Jei drugelį sukarpytume į smulkius gabalėlius, jis daugiau niekada neskraidytų. Tačiau jei tuos gabalėlius švystelėtume į viršų, jie dar kurį laiką suktųsi ore. Tie, kas rekonstruotų drugelį iš tų pavienių gabalėlių, ir būtų mokslininkai.
***
Fantastinėje literatūroje populiarūs siužetai apie persikėlimus laike, tiek į ateitį, kurioje dar niekas nėra buvęs ir kuri niekada nebus tokia, kokios tikimasi, tiek ir į įvairiausią praeitį – nuo tokios, kokią ją dar kažkas prisimena, iki tokios, kuri yra tarsi pačių susigalvota pasaka.
***
Dainininkė Wendy O. Williams, 1985 metais pristatyta Grammy premijai kaip geriausia roko dainininkė, į sceną eidavo beveik be drabužių, išsiterliojusi skutimosi putomis, rankose laikydama benzininį pjūklą arba kūjį. Ji daužė televizorius, pjaustė garsiakalbius ir gitaras, šokinėjo iš degančių automobilių ir autobusų. Jos dainavimas buvo grynas staugsmas, ekstazė ir siaubas vienu metu. Kai ji nutraukė artistės karjerą, pasirinko tylų ir uždarą gyvenimo būdą, vegetarizmą ir gyvūnų apsaugą. Po keleto metų ji nusišovė atokiame miške Amerikoje.
***
Pedagogikos istorija neretai yra pasakojimas apie tai, kaip senyvas žvilgsnis braunasi į jauną pasaulį, kartais visai taip pat, kaip iš kapo duobės kylantis zombis, kaulėtais pirštais keliantis antkapį ir lendantis į dienos šviesą.
***
Kunigas Antanas Strazdas, vienas svarbiausių lietuvių poetų, jau 19 amžiaus pradžioje elgėsi ne pagal luomo pašaukimą – augino sūnų. Už tai buvo suspenduotas ir uždarytas į Pažaislio vienuolyną, iš kurio pabėgo ir gyveno Kamajuose. Jo „Pulkim ant kelių“ prieš mišias Lietuvos bažnyčiose tebegiedama ligšiol.
***
ŪBAS. Šrūdas!
ŪBIENĖ. Och! Ką pliurpi. Ūbai, gyvuly tu neraliuotas!
ŪBAS. Žiūrėk, kad tavęs nenudėčiau, Ūbiene.
ŪBIENĖ. Ne mane, Ūbai, o ką kitą reikėtų nudobti.
ŪBAS. Kad man žvakigalis atkristų, nesuprantu.
ŪBIENĖ. Negi tu, Ūbai, patenkintas savo likimu?
Taip rašė Alfredas Jarry 1894 metais, gerokai vėliau išgarsėjusioje dramoje „Karalius Ūbas“ (arba „Karalius Juobá“), kurioje Lenkija ir Lietuva apibūdinamos kaip šalys, esančios „Niekur“. Iššvaistęs palikimą, skurdęs, visų atstumtas, aršus ir su visais pykęsis Jarry badavo, girtavo, uostė eterį. Jo kūrinių niekas nenorėjo spausdinti. Buvo paralyžiuotas ir mirė ligoninėje.
***
Šiuolaikinė mokykla yra tarsi skaistykla, tik neaišku, ar po jos einama į pragarą, ar į dangų. Baugštesnieji nė nesusimąstę renkasi seniai išbandytus dalykus, neatsižvelgdami, kaip stipriai ir nepataisomai visa tai yra išsivadėję, o drąsesnieji šauna nelyg siurrealistai, išėję gatvėn užrištomis akimis ir pyškinantys kur papuola. Abiem atvejais, ant jauno keliautojo pečių užverčiamas siaubingo sunkumo žinių maišas, nuo kurio kone visada norisi sprukti kuo toliau.
***
Kaip čia neprisiminus baudžiamosios psichiatrijos, ilgų kančios epopėjų, sankcijų prieš nepaklusniuosius ir sadistinių akcijų per prievartą diegti valdžiai reikiamas pažiūras.
***
Kodėl kultūros disciplinos mokykloje tampa ideologijos priedu? Ideologijos, sukurptos iš politikierių žodynuose populiarių kratinių apie tautiškumą ir europietiškumą, mūsų amžinąją kančią, valstietiškos kilmės viršenybę prieš puolusį miestą ir kleboniškos retorikos prieš laisvą kalbėseną?
***
Anuometinis hipsteris Juozas Tumas‐Vaižgantas nevengė lenkiškų barbarizmų ir ignoravo bažnyčios draudimą tuokti išsiskyrusius. Užkietėjęs kairuolis Jurgis Mačiūnas siūlė blokinių namų rajonų projektus Sibiro miestams ir šaltu veidu apgaudinėjo savo klientus Niujorke, įrenginėdamas kanalizacijos kaupyklas tiesiog jų rūsiuose, visai nepergyvendamas, kad po keleto mėnesių jos aklinai prisipildys ir sukels sanitarinę katastrofą.
***
Stiklinė pusiau pripilta ar pusiau nugerta? „Štai klausimas koksai“, bet rūpi ne atsakymas, o stingdanti baimė, kad gali nepataikyti atsakydamas.
***
Basas Eirimas Velička, atėjęs į pedagogų tobulinimo kursus Vilniuje, be gailesčio juos išplūstantis, nes jaučia nenugalimą jų abejingumą tam, ką jis skelbia su pranašo ugningumu. Atvesti į tikrąjį tikėjimą komfortą pamilusias ir beveik niekuo netikinčias avis. Kas iš jų prilygtų Veličkai interesų platumu ir įžvalgos gilumu? Kas kliedi misijos svarba, kas ryžtasi pėsčias pereiti Indijos džiungles, kas bando išgelbėti pasaulį?
***
Pankai nemirė, skelbia reguliariai išnyrantys grafičio užrašai ant Vilniaus sienų. Jie kelia šypseną, atlaidžią ironiją, tačiau yra neįveikiami. Tai virusas, gyvuojantis visais laikais, paūmėjantis ir atslūgstantis, bet nesunaikinamas. Atsainus askezės kultas, aukojimasis specifiškai idėjai, nesisielojimas dėl nesėkmės ir atkaklus procedūrų kartojimas. Tie netikėtai pasirodę ledlaužiai, užgriūvantys apsnūdusius žiemos uostus.
***
Grįžkime prie Becketto:
„Pauzė
ESTRAGONAS. Ką gi dabar veiksim?
VLADIMIRAS. Belaukdami.
ESTRAGONAS. Belaukdami.“
***
Onos Narbutienės premija atitenka dr. Eirimui Veličkai už studiją „Lietuvių etninė muzika pradinio muzikinio ugdymo sistemoje“.
Šarūnas Nakas
2018 metų birželio 4 diena
Komentarų dar nėra