Jūratė Katinaitė. Laudacija Ievai Buinevičiūtei Vytauto Landsbergio premijos teikimo proga

11 Bir Jūratė Katinaitė. Laudacija Ievai Buinevičiūtei Vytauto Landsbergio premijos teikimo proga

Jei paklaustumėte, kuri iš medijų yra muzikaliausia, net nepamąsčiusi pasakyčiau – RADIJAS. Kadaise sugriovęs parapijinį mentalitetą ir į kiekvienus namus atnešęs pasaulį, visą pirmąjį savo gyvavimo šimtmetį jis sykiu buvo ir muzikos naujovių skleidėjas-monopolistas. Šiandien galime tik pasvajoti apie pokario radijo įtakingumą. Jei ne radijas, vargu, ar taip būtų išvešėjęs muzikinis avangardas, užvaldęs Kelno, Štutgarto, Varšuvos eterius. Jei ne Liuksembugo radijas, dabar jau žilagalviai rokeriai šiapus „geležinės uždangos“ nebūtų turėję ne tik galimybės sužinoti, kas yra rokas, bet ir čia, Lietuvoje, nebūtume turėję roko pionierių, gadinusių CK partiečiams nuotaiką ir anų laikų terminais kalbant „prisižaidusių“ iki kalantinių. Jei ne radijas, paauglys Osvaldas Balakauskas nebūtų galėjęs vėlyvais vakarais klausytis „Jazz Hour“ programos, kur per džeržgesį ir trikdžius iš Vakarų visgi atsklisdavo socrealizmą į pasiutimą varanti džiazo laisvė, Balakausko muzika vargu ar būtų tokia, kokia yra – stipriai įtakota džiazo ritmo ir harmonijos.

Dar daugiau, radijas kaip teatras ir muzika yra laiko menas, neturintis fizinio kūno, sklinda nematomomis bangomis, kurias pirmieji radijo entuziastai naiviai pavadino eteriu. Mat gal tos bangos sklinda kaip garai, kaip eteris? Terminas išliko iki mūsų dienų kaip koks radijo žargono vintažas.

Nėra veiksmingesnio būdo už radiją kalbėjimui apie muziką. Čia pat gali skambančia muzika paremti savo teiginius. Tą seniai žino ne tik Vakarai, bet ir čia, Lietuvoje, esame šį tą nuveikę. Ieva Buinevičiūtė žengtelėjo dar tolėliau – 12 laidų cikle „Muzika iš kino filmų“ papasakojo lietuvių sovietinio kino muzikos istoriją nuo Balio Dvariono iki Laimio Vilkončiaus ir Fausto Latėno. Netiesa, kad atplėšta nuo vaizdo, kino muzika praranda savo tapatybę. Priešingai, radijas turi galią priversti klausantįjį prisiminti ar net susikurti vaizduotėje vizualiąją girdimųjų dalykų dalį. Iki šiol tik fragmentiškai patyrinėta, niekada sistemiškai neanalizuota, moksliniais darbais neparamstyta lietuvių kino muzika Ievos valia tapo plačiai išskleistu dinamišku reiškiniu, nustebinusiu netgi pačius kompozitorius, kurie patys rimtai nevertino savo darbų kine.

Dauguma aktorių, kurie turi savo įsimintiną renomė tiek teatre, tiek kine, mėgsta kartoti, koks jiems brangus teatras, ir koks neprasmingas buvo laikas, praleistas kine. Šviesaus atminimo aktorius Antanas Šurna yra sakęs, kad teatras jam – duona, o kinas – sviestelis ant duonos, mat kine geri honorarai. Viena aktorė palygino teatrą su patikimu sutuoktiniu, o kiną – su aistringu meilužiu, kuris bet kada gali tave mesti.

Tas pat ir su kompozitoriais, rašiusiais muziką kinui. Sovietmečiu buvo net toks paniekinantis terminas apie kompozitorius, dirbusius kino pramonėje – kinošnikai. Tarp kinošnikų buvo ir Šostakovičius, ir Prokofjevas, ir Šnitkė, ir Balsys, ir Ganelinas. Ir net Kutavičius. Nė vienas nepasakytų, kokia svarbi jiems buvo kino muzika. O tuo pat metu Vakaruose kompozitoriai didžiavosi savo darbais didžiajame ekrane. Nino Rota, Ennio Morricone, Johnas Williamsas, Michaelas Nymannas, Johnas Addinsellas ir daugelis kitų, kurių melodijos virkdė milijonus kino teatruose ir pripildė banko sąskaitas.

Tuo tarpu Sovietų sąjungoje kino kompozitoriai buvo bemaž anonimai, nors jų pavardės ir sušmėžuodavo ekrane tarp smulkių titrų eilučių. Negaudavo kompozitoriai procento ir nuo parduotų bilietų pajamų. Kitaip tariant, ar filmas sėkmingas, ar ne, kompozitoriai gaudavo vieną vienintelį honorarą už atliktą darbą. Taigi, kino muzika dėl jos sumenkintos sociokultūrinės reikšmės neturėjo galimybių prilygti net sovietinei estradinei muzikai ir atsidūrė maždaug toje pat sovietinės hierarchijos pakopoje kaip ir cirko muzika. Išimtis gal buvo tik Andrejus Petrovas, kurį išgarsino dainos iš režisieriaus Eldaro Riazanovo filmų. Na, dar Isaakas Dunajevskis.

Patys kompozitoriai iki šiol atsainūs savo indėliui į sovietinį kiną, nors ten padarė talentingų darbų. Dauguma tų darbų ir šiandien kino juostose žavi savo retorika, o kai kurios kantatos ir simfonijos, kuriomis didžiuotasi anuomet, seniai atgulė amžinojo poilsio chrestomatijose ir archyvuose, kuriuos tik jų nuolat kritikuojami muzikologai bepravėdina.

12 laidų – 12 valandų lietuviško kino muzikos istorijos, kurią po kruopelę surinko Ieva, susitikusi ir iškalbinusi visus, kas dar gyvas, archyvuose suradusi viską, ką ten galima šia tema rasti, susirašinėjo su „Mosfilmu“, kuriame kadaise dirbta lietuvių kompozitorių. Taigi, turime pirmą kartą nuosekliai atskleistą lietuvių kino muzikos istoriją su daugybę kontekstų ir diskursų. Kitonišką istoriją, sklindančią eteriu.

Už šį darbą Ieva pelno Vytauto Landsbergio premiją ir tampa jauniausia jos laureate. Profesorius mielai bendrauja su jaunimu. Jei reikia rinktis, mieliau renkasi jaunimą. Prisimenu, sykį Euroradijo direktoriaus buvau paprašyta įkalbėti profesorių susitikti su į Briuselį susirinkusiais posėdžiauti nacionalinių transliuotojų muzikos direktoriais. Tai buvo, berods, 2009-ieji, Vytautas Landsbergis tuomet buvo Europos parlamento narys. Asmeniškai tuomet dar nebuvau su juo pažįstama, tai įkalbėti nepavyko: per savo patikėtinę atsakė, kad yra užimtas ir atitolęs nuo muzikos reikalų, tad muzikos direktoriams nuturintis ką patarti. Bet užtat grįžęs į Vilnių iškart nuėjo į LRT Opus radijo stotį pakviestas jaunųjų radijo didžėjų. Čia ir yra Fluxus, ar ne?

Kai apdovanojama knyga, gražu ją padėti matomoje vietoje, galima paskui pasklaidyti. O kaip parodyti eterį? Kviečiu „pasklaidyti“ Ievos laidų LRT Mediatekoje! Jas, kaip ir knygas, galima skaityti nebūtinai nuo pradžios, o pagal nuotaiką ar atsitiktinai kurią „atsivertus“: https://www.lrt.lt/mediateka/irasai#/program/1736704

Lietuvos muzikos antena