Paulina Nalivaikaitė. Tai tik kelio pradžia

06 Bir Paulina Nalivaikaitė. Tai tik kelio pradžia

„Druskomanija“ – jaunų kūrėjų festivalis, pirmiausia patiems kompozitoriams dažnai esanti viena pirmųjų saviraiškos platformų ar net pirmųjų koncertinių premjerų vieta. Ir nors festivalis orientuotas į jaunimą ir organizuojamas jaunimo – o jaunimas, ką čia beslėpti, neretai linkęs priešintis tradicijoms – visgi „Druskomanija“ išlaiko ilgametes tradicijas: festivalio dalį Druskininkuose, iškylą laivu į Liškiavą, o taip pat – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompozicijos bakalaurų kūrinių koncertą. Smagu, kad išlieka ir tradicija pastarajame koncerte bendradarbiauti su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, profesionaliai „įkūnijančiu“ jaunų kūrėjų darbus. Šiemet skambėjo penkios bakalaurų premjeros – penkių žmonių, kurių pavardės kada nors galbūt puikuosis koncertų afišose.

Po Vilnių tą vakarą praskalbusio lietaus gaiviai ir romantiškai koncertą pradėti tiko Viltės Žakevičiūtės „Magnolijos žiedo paslaptis“. Ir kūrinio pavadinimas, ir trumpa autorės anotacija nuteikė efemeriškam būviui čia ir dabar. Kvazi-tonalus, lyg minorinis muzikos skambesys visgi skleidė ne liūdesį, o veikiau melancholiją. Galbūt norėjosi gyvybingesnės dramaturgijos, aktyvesnės muzikos elementų plėtotės. Po šiokios tokios laiko distancijos prisiminus kūrinį, atmintyje – stoka ryškesnio muzikos „šarmo“, užtat išliko bendras švelnios būsenos įspūdis, o sukelti emociją juk – irgi puiku. Apskritai, jei reikėtų pasakyti vieną epitetą apie šį kūrinį, pirmasis į galvą ateitų – „estetiškas“, tąja paprasto grožio prasme.

Kur kas kontrastingesnis buvo Aleksejaus Kalinino „Eden“. Tačiau šiuo atveju tai nebuvo privalumas. Itin dramatiškai prasidėjusi, muzika netrukus „nurimo“, tačiau netrukus įtampa vėl išaugo ir, su trumpais pertrūkiais-atoslūgiais tęsėsi bemaž visą kūrinį. Jei kai kuriuose to vakaro kūriniuose raiškesnių kulminacijų pritrūko, tai „Eden“ jų buvo tiesiog per daug. Stipresnės kompozicijos pusės pasirodė sodriai išnaudotas styginių orkestras – išnaudojant įvairius registrus, aštrią styginių skambesio pusę. Visgi klausytojui „Eden“ nebūtų rojaus kampelis – medžiaga ne visai suvaldyta, stigo aiškesnės formos ir dramaturgijos, todėl muzikos visuma pasirodė gana eklektiška.

Savotiškus eksperimentus su muzikos percepcija integravo Jūra Elena Šedytė savo kūrinyje „Deeper“. Autorė siekė klausytoją „paskandinti“ muzikoje, leisti jam užsimiršti, jo mintims nuklysti – o po to jį susigrąžinti. Idėja savotiškai įdomi, į kompoziciją integruojanti psichologinius-kognityvinius aspektus, nors ir šiaip juk natūralu yra, kad klausant muzikos, kažkurią akimirką dėmesys nuklysta, po to vėl sugrįžta. Tačiau apskritai susigrąžinti tai, ką prarandi, yra sunku. Sunku buvo ir Jūrai Elenai, nes tam, kad galėtum kažkur „grįžti“ ir tą kelią toliau sekti, reikia logikos. Natūralu, kad sudėtinga suvokti ir sekti muziką, kurioje stinga krypties. Nustebčiau, jei „Deeper“ taptų sėkminga autorės kompozicija – joje stigo medžiagos valdymo, suvokiamos formos, todėl ir kūrinio klausytis buvo sudėtinga. Autorės eksperimentinės intencijos pasitvirtino tik vienaip – muzika tikrai privertė „nuklysti“, bet susigrąžinti atgal nepajėgė.

Gerokai vientisesnis buvo Godos Marijos Gužauskaitės „Perseidų lietus“. Kūrinys labai atmosferiškas, užsimerkus visai lengva įsivaizduoti didingą žvaigždėmis nubarstytą rugpjūčio dangų ir pajausti nakties ramybę. „Perseidų lietus“ kartu pasirodė ir gana kinematografiškas, tinkantis kaip garso takelis, pvz., ramios gamtos scenoms. Gražiai buvo atskleista styginių tembrų švelnioji pusė, bet apskritai kūrinyje galėjo būti daugiau įvairesnių „pusių“ – tiek styginių orkestro atskleidimo, tiek esminio (faktiškai vienintelio) melodijos motyvo plėtotės, tiek raiškesnės kulminacijos, lygiai kaip ir kolegės Viltės kūrinyje. Kompozicijos vyksmas – organiškai lėtas, vientisas, tačiau visai norėjosi kokio sodresnio akcento: gerai, kad kūrinys nebuvo ilgesnis, nes ilgainiui sukurta monolitinė būsena, ko gero, nebebūtų tokia paveiki, reikėtų aktyvesnio dinamiškumo ar bent subtilių akcentų. Nepaisant pastarųjų pastebėjimų, „Perseidų lietus“ iš esmės paliko gerą įspūdį, o estetiškai koncerte atliepė romantiškąją „Magnolijos žiedo paslaptį“.

Visai kitaip – (hiper)aktyviai prasidėjo Monikos Zenkevičiūtės „Pocket“. Smagi pradžia nuteikė smalsiai – kaip ir anotacija, kurioje autorė pasakojo parašiusi kūrinį iš keletą metų rinktų savo telefone išsaugotų muzikinių motyvų – lyg „fix“ idėjų, kurios atsirasdavo jos galvoje. Ar tai tiesa, ar tik inspiracija, o gal fikcija – pradėjau svarstyti kūrinio eigoje, nes muzikinėje medžiagoje pristigo charakteringų fragmentų (ko šiaip tikėtumeisi iš „įstrigusių motyvų“). Apskritai gaila, kad lietuvių liaudies išmintis „gera pradžia – pusė darbo“ „Pocket“ netiko. Pulsuojantis bosų ritmas, aktyvi „laužyta“ ritmika kituose sluoksniuose, optimistiška kūrinio nuotaika pradžioje „užkabino“, tačiau to neužteko bendram geram įspūdžiui: kaip ir kai kuriems minėtiems kolegoms, toliau Monikai, regis, pristigo jėgų nepaklysti muzikinės medžiagos labirintuose. Nuskambėjo įdomių fragmentų, tačiau kūriniui išbaigtumo kiek pristigo. Tačiau kūrinį patobulinus, manau, nuskambėtų nenuobodaus, gyvybingo ir savito stiliaus rezultatas.

Tobulumo iš tiesų galima siekti iki begalybės – o šie jauni žmonės yra tik savo kelio pradžioje. Galima postringauti, jog jų pristatyti kūriniai užbaigia studentiškąjį etapą ir veria duris į „rimtąjį“ etapą, tačiau pripažinkim – iš tiesų labai nedaugelis bakalauro baigiamųjų darbų (ar, juo labiau, dar ankstesnių) tampa įsimintina autoriaus kūrinių sąrašo eilute. Todėl tiesiog norėtųsi palinkėti sklandaus ir gražaus tolesnio kelio!

Lietuvos muzikos antena