Viltė Žakevičiūtė. Vyresniųjų tezės „Synaesthesiui“

05 Bir Viltė Žakevičiūtė. Vyresniųjų tezės „Synaesthesiui“

Pasiklausyti mokytojų – gražiausias festivalio įvykis jauniesiems „Druskomanijos“ kūrėjams. Galbūt taip tik sutapo? „Druskomanijai“ ilstant ir artėjant prie pabaigos, ansamblis „Synaesthesis“ šiuolaikinės muzikos mėgėjams pristatė stiprią ir įdomią (vistik norisi sakyti – Mokytojų) programą, kurioje suderėjo antžmogiškas tikslumas, santūrus susikaupimas, subtili mistika, gaivališkas emocijų pliūpsnis ir dar daugiau.

Į kuklią Lietuvos kompozitorių sąjungos salę šeštadienio popietę sugūžėjo nemažas būrys klausytojų. Čia jų laukė puikiai nusiteikęs ansamblis „Synaesthesis“: Vytautas Oškinis (fleita), Artūras Kažimėkas (klarnetas), Arminas Bižys (saksofonai), Jonas Kunčius (trombonas), Marta Finkelštein (fortepijonas), Pranas Kentra (elektrinė gitara), Diemantė Merkevičiūtė (smuikas), Monika Kiknadzė (altas), Elena Daunytė (violončelė), Donatas Butkevičius (kontrabosas), Andrius Rekašius (perkusija), Raminta Naujanytė (vokalas), Karolis Variakojis (dirigentas).

Koncertas prasidėjo kompozitoriaus bei garso menininko Andriaus Arutiuniano kūriniu „ASMR“, kuris užminė mįslę keturgyslę: tai kūrinys ansambliui ir multimedijai, o galbūt siekis atrasti balansą tarp triukšmo ir atpažįstamo (gal net archetipinio?) garso. Nors kūrinio mintis atpažįstama ir nėra ypatingai originali (prieš kūrinį paleidžiamas garso įrašas, kuriame – moters balsas duodantis nurodymus atlikėjams), šiuolaikiškumo kontekstuose pavyti klausytojų sąmonę pavyko visai neblogai. Kūrinyje įžvelgiamas ir eksperimento momentas, tačiau jis buvo išspręstas tikslia interpretacija, tad klausantis abejonių liko vis mažiau.

Kontrastas pirmajam kūriniui – Ričardo Kabelio „Cell“ arba „Ląstelė“. Pats tikriausias iššūkis atlikėjams – pagroti sulaikius kvapą, o klausytojams – taip pat įdėmiai klausytis. Nepaprastai graži ir paslaptinga muzika, kai viskas nulemta. Tarsi teisinga ir gryna. Taip, kaip turi būti, bet gal nelabai būna?.. Kita vertus, atlikėjams iki tobulybės prireikė visai nedaug. Tai paradoksaliai labai laisvas ir griežtas kūrinys. Ir tikrai labai gražus, nebanalus, stiprus. Žinoma, kūrinio grožis ne tik skambesy, bet ir tvirtoje struktūroje, kurios ašis – trigarsių ir sekstakordų melodinių jungimų galimybės. Klausantis ryškėjo jau žinomas kompozitoriaus talentas atrasti subtilumus ir įprasminti tikrąsias muzikos vertybes – asketiška kūrinio struktūra paverčiama meniniu stebuklu.

„After Sunset Cycles“ – klausytojams atsivėrusios Ramūno Motiekaičio filosofijos kertelės. „Ciklai“ puikiai tiko pratęsiant prieš tai skambėjusios „Ląstelės“ mintį – norisi kalbėti apie grožį ir ramybę. Nesvarbu, kad R. Motiekaičio kūriny ramybė buvo kitokia, mažiau tiksli, t.y. labiau laisva. Subtilumas ir skvarbi harmonija leido klausytojams iš tiesų klausytis kūrinio. Trapi harmonija, atrodo, tokia pažeidžiama šių dienų kontekstuose, tačiau ji stipri savaime, nes skvarbi ir tikra – grožio muzika.

Ritos Mačiliūnaitės „KOAN“ sugrąžino mažiau meditatyvią, bet struktūruotą ir organišką koncerto erdvę. Trijų nelengvas pokalbis (kūrinį grojo altas, klarnetas ir fortepijonas) buvo įdomus ir sklandus. Skaidrios faktūros ir užtikrinta atlikėjų interpretacija nuo pat pradžių intrigavo ir tuo sklandžiai įprasmino kūrinį. Kompozitorės mąstymas puikiai derėjo koncerto kontekste, o subtilus ir tikslus atlikimas leido visiškai patikėti ir pasitikėti kompozitorės idėjomis.

Tačiau, matyt, pats sunkiausias iššūkis ansamblio dar tik laukė. Tai Ryčio Mažulio „Canon Mensurabilis“. Šis kūrinys yra iššūkis visomis prasmėmis ir visais atvejais tiek atlikėjams, tiek klausytojams. Iki visiškos laimės pritrūko ne tiek jau ir daug, bet sugroti visišku tikslumu, atrodo, nelabai įmanoma. Absoliučią klausą turintiems girdėjosi, jog atliekami ketvirtatoniai nėra itin tikslūs. Bet sunku ką daugiau ir pridurti, kai kompozitoriaus kūryba stulbina savaime, kai antžmogiškumą įgyvendina puikūs atlikėjai. Labai smagu buvo išgirsti kūrinį atliekant gyvai, ne iš įrašo. Tai pati tikriausia šventė ir didelis įvykis.

Koncerto pabaigai – Lino Paulauskio premjera „Dabar aš geležinkelis“ (Sigito Gedos tekstas). Jei koncerto pradžia užminė mįslę, pabaiga liko dar didesne mįsle. Kūrinys pasirodė šiek tiek estradinis, tarsi iškrentantis iš bendros koncerto koncepcijos. Man šiek tiek priminė grupės „Antis“ manifestus. Kūrinyje labai daug reikšmingo teksto, kuris būrė kūrinio atmosferą, o skambesys artimas džiazo ir roko idėjoms. Neapsieita ir be šiek tiek teatralizuoto atlikimo. Būtų įdomu autoriaus paklausti, kas tai per kūrinys?! Jis buvo labai jau kitoks, net sutrikdė. Tipinis neformatas formate, bet patiko savo gaivališkomis potekstėmis ir drąsa.

Tad šeštadienio popietę nusprendę praleisti su šiuolaikine muzika, festivalio klausytojai jautėsi smagiai ir gerai nusiteikę. Vadinasi koncertas pavyko. „Synaesthesio“ profesionalumas ir užsibrėžti tikslai nepalieka abejingų. Šis ansamblis turi parako ir idėjų! Smagu, jog ansamblio nariai su dideliu noru įprasmina lietuvių šiuolaikinės muzikos kontekstus kūriniais, kurie Lietuvoje skamba tikrai retai. Ačiū jiems!

Lietuvos muzikos antena