Rasa Murauskaitė. „Druskomanija“ be druskos: „Double Duo“ koncertas

05 Bir Rasa Murauskaitė. „Druskomanija“ be druskos: „Double Duo“ koncertas

Kas įdomaus „Druskomanijoje“? Turinys šiek tiek keičiasi, bet tendencijos lieka tos pačios. Skirtingos kokybės premjerų ir koncertinių erdvių įvairovė, eksperimentavimas su instrumentinėmis sudėtimis, jaunųjų kūrėjų bandymai, probėgšmiais suskambantys autoritetų darbai ir ore tvyrantis klausimas, kodėl tai, visgi, įdomu lieka tik sau patiems (pataisykite, jei klystu)?

Pataikiau apsilankyti viename tarptautiškiausių festivalio renginių, „Double Duo“ koncerte, kuriame skambėjo dviejų jaunų lietuvių kompozitorių premjeros bei keli užsienio autorių kūriniai. Pastebėta tendencija tokia – vieni savo nesibaigiančia originalumo paieška darosi labai nuobodūs, o kiti jau pavargę nuo „didžių idėjų“ ir nesibaigiančių asmeninės filosofijos konceptų imasi kažko visai paprasto.

Minėtame koncerte netrūko įvairovės, kurią lėmė ir lanksti atlikėjų sudėtis. Pilna sudėtimi – dviem smuikais (Ingrida Rupaitė-Petrikienė ir Lora Kmieliauskaitė) ir dviem violončelėmis (Povilas Jacunskas ir Arnas Kmieliauskas) buvo atlikta tik nedidelė dalis kūrinių. Užtat programoje girdėjome kelias kompozicijas smuikui solo, smuiko ir violončelės, dviejų violončelių duetą. Rodėsi, kad „kameriškesnes“ sudėtis renkasi tie, kurie labiau susitelkę į gilesnes klausymosi patirtis, sudėtingesnes idėjines potekstes, eksperimentiškumą, o visiems keturiems instrumentams rašyti kūriniai daugiau rėmėsi ekspresyvesne komponavimo idioma, sudėtingesniais ritminiais junginiais, ryškiais kontrastais.

Pirmasis programos kūrinys, Jakobo Polaczyko „3INKS“ susitelkė į formą, o ne turinį. I. Rupaitės-Petrikienės smuiko stryką pakeitė banko kortelė, plaktuvas, elektrinis dantų šepetėlis. Kintančių intensyvumų ir nuotaikų kūrinys, mano nuomone, didesnės muzikinės vertės neturi, mat buvo įdomiau žiūrėti negu klausytis. Bet neneigsiu, priemonių smagiam pamuzikavimui rimčiau apsidairyti virtuvėje ar rankinės bedugnėje, tikrai įkvėpė.

Božena Čiurlionienė kūrinį „Xertz“ dėliojo iš skirtingų horizontalių sluoksnių, augindama faktūrą crescendo principu. Visiems keturiems instrumentams pakėlus savo strykus išgautas sodrus garsas, o pats kūrinys – labai kinematografiškas. Kompozitorė susitelkė į sąskambių paieškas ir emocinį kontrastą, neužsižaidė technikų bandymais, veikiau labiau ieškojo prieinamo skambesio. Manau, tokiam jos kūrybiniam principui įtakos turi ir kompozitorės artimas santykis su neakademinės, tai yra, roko muzikos scena.

Muzikos klausymosi fenomeną tyrinėjo kompozitoriaus Shigeru Kan-no kūrinys String-Duo IV „Spiritual Bagatelle“. Kur yra garso pradžia, o kur pabaiga? Kas yra garso šaltinis, o kur prasideda jo aidas?.. Pradedamos dėlioti mimetiniu principu, vienai violončelei kartojant kitą, ilgainiui dviejų instrumentų partijos ima vis labiau kisti. Tačiau klausantis vis vien sudėtinga suvokti skirtumą tarp vieno ir kito, tarp motyvo pradžios ir pabaigos. Iš intensyvių ritminių struktūrų, aštrių štrichų sudėliotas kūrinys – savotiškas kognityvinis tyrimas ir neabejotinai vienas įdomesnių vakaro darbų.

Visgi, bene didžiausią įspūdį programoje paliko kompozitoriaus ir šiuolaikinės muzikos kritiko Christopherio Foxo kompozicija „Natural Science“, į programą įtraukta ją solo atlikusios smuikininkės L. Kmieliauskaitės pageidavimu. Kaskart stebina, kaip meistriškas subtilumas, lėtas muzikinis vyksmas, gilinantis į garsą, nestokojant „tylos injekcijų“ gali lengvai nukonkuruoti pačius plačiausius, ekspresyviausius užmojus, daug garso, natų ir noro viską išrėkti garsiai. Į „Natural Science“ įtrauktas tekstas daugiau veikė grynai garsiniu, o ne semantiniu lygmeniu, smuiko partija buvo tarsi jo pratęsimas. Arba jis jos?.. Šis kūrinys – it trumpas hipnozės seansas, primygtinai verčiantis sulėtinti savo būtį.

Andreaso Bäumlio „Roots“ sau pavadinau „disonanso grožio manifestacija“. Jis privertė gilintis į disonansinius sąskambius, kurių grožis pasigirsta neiškart, tik atmetus pirmines reakcijas. O kompozitoriaus iš Kosovo Hajrullah Syla „Duo“ smuikui ir violončelei – vienas ekspresyviausių ir emocingiausių programos darbų, kuriame sąveikavo kraštutiniai instrumentų registrai. Smuikas ir violončelė paeiliui dalijasi raiškiomis melodijomis, plačiais mostais ir stipriu emociniu turiniu.

Viltė Žakevičiūtė, rodos, prisiminė Philipe‘a Glassą 80-aisiais ir sudėliojo savotišką minimalizmo repliką. Repetityvinės struktūros pynėsi sudėtingais visų keturių instrumentų partijų ritmais, melodinės partijos liejosi į „glasiškas“ harmonijas. Autorė kompoziciją pavadino „Furija“ (1. Senovės graikų ir romėnų keršto deivė arba 2. Pikta, kerštinga moteris, ragana), tačiau kūrinys jos visai nepriminė – muzika kaip tik maloniai glostė ausį konsonansiniu ir nepretenzingu skambesiu. Na, o programą užbaigęs Damiano Gorandi „Pegasus (The Secret Flight)“ buvo dar vienas drąsia ekspresija, avangardui artima muzikine kalba pulsuojantis kūrinys, kuris plačiu užmoju baigė koncertą, tačiau didesnio įspūdžio nepaliko.