Muzikologas Rytis Ambrazevičius: jaučiu azartą sužinoti

15 Geg Muzikologas Rytis Ambrazevičius: jaučiu azartą sužinoti

Pokalbiui su neseniai Lietuvos mokslo premija apdovanotu muzikologu Ryčiu Ambrazevičiumi susitikome vienoje Vilniaus centre įsikūrusioje kavinėje. Kodėl jam geriausia dirbti kavinėse, koks muzikos festivalis – jo favoritas, kaip fizikas tapo muzikologu – apie tai ir dar daugiau muzikologei Paulinai Nalivaikaitei pasakojo R. Ambrazevičius. Pokalbio akimirkas įamžino fotografas Tomas Terekas.

Neseniai buvote apdovanotas Lietuvos mokslo premija už darbų ciklą „Akustikos metodų plėtra muzikos ir kalbos tyrimuose“. Kaip jaučiatės ją gavęs?
Žinoma, jaučiuosi pamalonintas. Bet malonu ne tik tai, kad įvertino mane, bet ir šitą mokslo kryptį, tarpdalykinius mokslus. Įprastai mūsų muzikologija apima mažą dalį metodų ir siaurą tiriamų reiškinių sritį. Tarkim, Lietuvoje nelabai tyrinėjamos įvairios muzikos kultūros, o tik akademinė ir tradicinė muzika. Be to, trūksta muzikos psichologijos, muzikos akustikos, muzikos sociologijos, muzikos. Man tiesiog labai smagu, kad pastebėti tokie mokslai kaip muzikos akustika, muzikos psichologija. Darbą pristačiau kaip muzikos ir kalbos akustikos plėtrą, bet dažnai akustikos metodai neatsiejami nuo psichologijos, nuo suvokimo. Jaučiuosi muzikos akustikos ir muzikos psichologijos, taip pat priebalsių akustikos pradininku Lietuvoje. Apskritai, nesu mėgėjas girtis ir sakyti, štai, aš premijos laureatas. Tiesiog tikiuosi, kad dabar į šiuos dalykus bus rimčiau žiūrima, bus lengviau gauti paramą.

Papasakokite plačiau apie ciklo tyrimus. Kokie tai tyrimai? Šis ciklas – tai daugiametė darbų sankaupa?
Darbus galima buvo pristatyti už pastaruosius 15 metų. Pristatytame cikle yra didelis kiekis straipsnių įvairiausiomis temomis, kelios monografijos. Didžioji dalis darbų susijusi su lietuvių tradicinės muzikos akustiniais tyrimais, o iš jų dauguma – su dermių intervalikos tyrimais, bet yra ir ritmikos, vokalinės technikos aspektų. Dalis tyrimų apima akustinius metodus ir psichologines išvadas. Cikle aptariama ne tik lietuvių muzika – kelis tyrimus darėme su estų muzikologais.

Esate gausybės mokslo straipsnių autorius, aktyviai dalyvaujantis konferencijose. Kas Jus motyvuoja tokiam atkakliam mokslo darbui?
Pirmiausia, jaučiu tam tikrą azartą – sužinoti, nustatyti kažką naujo, kartais keisto, dažnai netikėto. Pažiūrėti į reiškinius kiek kitokiu kampu, nei standartiniuose muzikologijos rėmuose: pavyzdžiui, tikrinu savo metodais ir matau – čia muzikologai intuityviai labai pataikė, o čia – „prašovė“. Tada, pasidalinus savo įžvalgomis ir rezultatais, kažkas susidomi, pritaiko sau, kažkas papildo pavyzdžiais iš kitų muzikinių kultūrų. Skatina dirbti ir studentai, kai jauti, kad jiems patinka tavo skleidžiama žinia.

O kokie sunkumai, kokie iššūkiai kyla mokslinėje veikloje?
Kai tyrime turi hipotezę ir ji pasitvirtina – viskas tvarkoje, parašai straipsnį. Kai kažkas ne taip, bet darydamas daugiau tyrimų atrandi kažką naujo – irgi viskas gerai. Bet būna, kai ieškai ir nerandi, ir nežinai, ką toliau daryti; tada temą kuriam laikui palieki, kad grįžtum vėliau. Tai dalykinės „kūrybinės“ kančios. Bet jos neslegia, tik sako, kad dabar nesupranti, nežinai, o vėliau gal tu ar kažkas kitas išsiaiškins. O labiausiai demotyvuoja biurokratija, popierizmai, atimantys laiką, kurį galėtum skirti pasiruošimui paskaitoms ir moksliniam darbui. Paraiškos, ataskaitos – jų reikia, bet negi negalima viso to padaryti lanksčiau, patogiau?

Daugybę metų paskyrėte muzikos tyrimams, nors pagal išsilavinimą esate fizikas – studijavote Vilniaus universiteto Fizikos fakultete. Kaip Jūsų kelyje atsirado muzikologija?
Istorija gana ilga… Fiziką baigiau, nes mokykloje ji sekėsi, dalyvaudavau fizikos olimpiadose. Bet taip pat mokiausi ir muzikos mokykloje, nuo vaikystės dainavau, kaip ir visi, grojau gitara. O su liaudies muzika buvau susijęs ir tuo, kad mano gera pažįstama Birutė Landsbergytė pasiūlė man, studentui, užsidirbti, padedant Lietuvių tautosakos institutui, kuris turi liaudies muzikos įrašų archyvus. Reikėdavo iš tautosakos rinkinių į korteles perrašinėti melodijas, jas transponuojant, paskui pradėjau ir transkribuoti – parsinešdavau namo magnetofono juostas ir įrašus išrašydavau natomis. Pati muzika mane žavėjo ne tiek daug – žavėjo pats procesas: kaip iš garso išgaunama tiek daug, kiek visko įdomaus ten yra! Na, ir jau pabaigus fiziką, pradėjus dirbti, vienas apie šiuos darbus žinojęs buvęs kursiokas pakvietė mane į folkloro ansamblį. Netrukus išvažiavome į ekspediciją į Švenčionių kraštą. Ten buvo pilna visokių dainų, burtų, tikėjimų – tiesiog klodai, aukso skrynios!.. Ir visa tai, ko buvau jau prisiklausęs – kai išgirdau ir pamačiau tai natūralioje aplinkoje – man pasirodė taip idealu, ir tie žmonės, kurie tai turi ir daro, pasirodė kažkokie idealūs. Man tai buvo šokas – teigiama prasme. Ir tada aš pradėjau daug dainuoti, vadovauti ansambliams, mane pakvietė dėstyti į dabartinę Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, paskui dirbti Lietuvos liaudies kultūros centre – taip fizikai ir nebeliko laiko. Nors džiaugiuosi, kad ją baigiau, studijos man labai daug davė, ir aš nedaryčiau to, ką darau dabar, jei neturėčiau fizikinio išsilavinimo.

Kai kam galbūt atrodo „nerimta“ tyrinėti meną. Neva, ką apie muziką galima rimtai, moksliškai rašyti. Ką atsakytumėte tokiam skeptikui?
Sulaukiu tokių klausimų: o kaip pritaikyti praktiškai? Tada galima pateikti įvairių pavyzdžių. Tarkim, Heinrichas Hercas, atradęs ir užfiksavęs elektromagnetines bangas, jas aprašė ir pridūrė, kad praktinio pritaikymo šitas reiškinys visai neturi. O elektromagnetinėmis bangomis dabar grįstas radijas, šviesa, televizija… Tiesiog tuo metu viso to dar nebuvo. Noriu pasakyti, kad mokslas nėra iš karto nukreiptas į praktiką. Labai dažnai būna, kad mokslo išradimais, atradimais, įžvalgomis pasinaudoja arba kiti mokslininkai, arba inžinieriai, vėliau ką nors išrasdami. Antra, mes labai siaurai įsivaizduojame naudą – iš karto pritaikyti, ką nors pagaminti. Pritaikymas yra vien jau tai, kad aš galvoju, sukaupiu žinių – bet koks mąstymas yra sveikas: vien jau pats procesas, kai mūsų galvoje sukasi „ratukai“, yra teigiamas rezultatas. Kalbant konkrečiai apie muzikos tyrinėjimus irgi galima duoti konkrečių pavyzdžių iš muzikos akustikos, muzikos psichologijos. Pavyzdžiui, kuo paremtos MP3 technologijos? Tuo, kad mes galime „suspausti“ muzikinę informaciją. Niekas nepasakys, kad tai nereikalinga. O tai yra sugalvota suprantant, kaip vyksta muzikos suvokimas. Kas jame svarbiausia, o ką iš garso informacijos galima „išmesti“, kad iš esmės jos suvokimas nelabai pasikeistų? Arba, tarkim, muzikos akustikos, instrumentų tyrinėjimai. Žinau, kad mūsų akademija (Lietuvos muzikos ir teatro akademija – P.N.) bendradarbiauja su Vienos dailiųjų menų universitetu, kuris turi padalinį – akustikos institutą. Tai institucija su modernia įranga, fantastiškomis laboratorijomis, kur instrumentų virpesius, akustiką matuoja lazeriai. Kam viso to reikia? Institutas vykdo mokslinį darbą ir paskui duoda rekomendacijas muzikos instrumentų, mikrofonų, garsiakalbių gamybai, o tai jau ir verslas.

Muzikologija – reta profesija, bet skirtingi muzikos tyrimai, jų kryptys žavi savo įvairove. Kokios muzikologijos temos Jums įdomiausios? Kokios sritys Jus domina muzikologijoje?
Mane apskritai domina daugybė sričių – ne tik muzikos. O muzikoje yra tokių krypčių, apie kurias galvoju – va, jei turėčiau daugiau laiko, galėčiau kažką ir jose nuveikti. Iš tokių pirmiausia mane domina muzikos semiotika, muzikos sociologija. Prie ko prieinu nedaug, o norėčiau daugiau – tai world muzikos dabartiniai vyksmai, fusion, folkrokas, polidžiazas, įvairių stilių lydiniai – kaip jie vystosi, kodėl, kas jiems turi įtakos.

O kuo domitės dar, plačiąja prasme?
Domina statistiniai metodai, etnomuzikologijos ir etnologijos sankirtos, istorija, ypač Lietuvos. Mokykloje buvau jaunasis astronomas, važiuodavau į visasąjungines stovyklas – ir dabar tebėra įdomi astrofizika, kosmologija, Visatos formavimasis; taip pat – Einšteino reliatyvumo teorija ir tai, kas po jos. Mane labai domina mokslo ir religijos santykis: koks elementas Visatos vyksme yra transcendentinis? Kiek žmogaus protas gali aprėpti, kur yra jo ribos – kiek žmogus pažinus? Apskritai įdomu ir filosofija, psichologija.

Šalia mokslų ir darbų – kokių turite laisvalaikio pomėgių?
Tiesiogiai susijęs su profesija mano hobis – muzikavimas, jau 20 metų vedu dainavimo kursus, vadovauju folkloro ansambliams. Man įdomu stebėti, ką galima išgauti iš balso: pavyzdžiui, Lenkijoje kasmet vyksta archajinio dainavimo mokymai, kurių tikslas – savo balsu išgauti įvairias technikas ir stilius, pasimėgauti tuo, ką tavo balsas gali padaryti. Dar muzikuoju folkroko grupėje „Atalyja“, mėgstu daryti aranžuotes, kurti kompozicijas. Mėgstu fotografuoti, taip pat vis prisimenu vaikystės pomėgį piešti, esu iliustravęs kelis muzikos vadovėlius ir pratybų sąsiuvinius pradinių klasių moksleiviams. Turiu priklausomybę kalnų slidėms, vasarą patinka plaukti baidarėmis. O dar – kelionės: pakeliauti, pamatyti, sužinoti… Gal ne tiek pamatyti, kiek pajausti būseną – kaip žmonės kitur gyvena, kaip jaučiasi, kaip viskas vyksta.

Kad spėtumėte įsijausti, turbūt išvykstate gana ilgam?
Žinoma, būna ir trumpų kelionių, bet jei yra galimybė – vykstu ilgesniam laikui. Esu mėnesį keliavęs Indijoje – ten visai kitas pasaulis, lyg į kokį mėnulį nusileidus. Gyvenimas ten vyksta kitaip, o potyriai fantastiški, tarsi „išsivalai“. Esu pagyvenęs ir Amerikoje – ten vėlgi kitas pasaulis. Šiaip mėgstu išvykti ilgesniam laikui –mėnesiui, dviem, pusei metų… Jei tokių galimybių nėra, bent trumpam išvykstu – vis tiek atsigaunu.

Ar turite mėgstamą regioną, kraštą, kur Jums geriausia pabūti?
Kai kuriuos kraštus mėgstu dėl specifinių dalykų, pvz., slidinėjimo, nors kitais atžvilgiais ten gal nebūtų taip įdomu. Bet kad būtų gera visomis prasmėmis – prisimenu įspūdį, kai pačioje Nepriklausomybės pradžioje su grupe lenkų muzikantų važiavau į festivalį Kardife, Velse. Pamenu, važiuojam per Lenkiją – ten viskas panašiai kaip pas mus, Vokietijoje – gražu, bet sterilu, nesava, Prancūzijoje – jau geriau, ne taip sterilu, o Velse pasijaučiau kaip namie: ten jauku. Ir Indiją tiesiog įsimylėjau, kai ten keliavau: ta būsena, kurioje esi – fantastiška. Amerikoje patinka Vakarų pakrantė: labiausiai Ameriką mėgstu dėl jos gamtos ir Kalifornijos Pacific pajūrio. Jis yra lyg ištisinis kurortas, kur apima ramybė ir kur gali ilsėdamasis dirbti: prieš ten išvykdamas, Lietuvoje beveik ketverius metus rašiau disertaciją, sekėsi sunkiai, parašiau vos trečdalį, o nuvažiavęs į Kaliforniją per kelis mėnesius užbaigiau.

Dar sugrįžkime prie muzikinių pomėgių. Kokios muzikos mėgstate klausyti laisvalaikiu?
Tai priklauso nuo aplinkybių. Jei esu kaime ir bobutės, diedukai dainuoja liaudies muziką – man tai yra labai gražu. Bet klausytis jos per radiją, įrašų – nemėgstu. Jei aš dirbu – o aš mėgstu dirbti kavinėse – geriausiai mane veikia „nepriekabus“ džiazas, galbūt popmuzika ar rokas, bet neintensyvūs emociškai, kad neišsiblaškyčiau. Apskritai mėgstu įvairią muziką. Iš klasikinės labiausiai patinka barokas, o šiaip – rokas, poprokas, ambient‘as, tai, kas skamba per „LRT Opus“, dalis „M-1 plius“ repertuaro. Mano mėgstamiausia grupė – „Queen“, kurioje – ir energija, ir harmonija; tai pakankamai sudėtinga muzika – nors ir pagavi, bet nėra primityvi. Patinka Stingas, Eltonas Johnas, Bobby McFerrinas, world muzikos projektai. Festivaliuose patinka klausytis postfolko.

Matau ant Jūsų rankos festivalio apyrankę – kur mėgstate lankytis?
Tai festivalio „Mėnuo Juodaragis“ apyrankė. Gailiuosi, kad ankstesnes tris ar keturias nusikirpau: dabar galvoju – jas susiūsiu ir šalia šitos prisikabinsiu. Visa savo nuotaika, ideologija man tai toks mėgstamas festivalis! Yra iš kur pasisemti idėjų apmąstymui, kaip žmonės galvoja, kuria, kokie eksperimentai vyksta.

Muzikologas mokslininkas – profesija „be biuro“. Kur dažniausiai dirbate? Kokios Jūsų darbo vietos, erdvės? Kur geriausiai jaučiatės?
Man tinka erdvės, kur yra nedidelis garsinis fonas – geriausiai muzikinis. Minėjau, kad mėgstu dirbti kavinėse. Jose patogu ir dėl paskaitų grafiko, kai reikia iš vienos vietos nueiti į kitą – tuomet pakeliui užeinu į kavinę ir ką nors nuveikiu. Aišku, jeigu darbas sunkus, kuriam reikia susikaupti, ar apėmusi „kūrybinė krizė“, tokie trumpi „perbėgimai“ netinka, ir sėdi kavinėje pusę dienos. Dar, kadangi važinėju į Kauną traukiniais, man tinka jų pirma klasė, kur nėra triukšmo, yra staliukas patogiai pasidėti kompiuteriui. Nors muzikinio fono nėra, bet girdisi traukinio dardėjimas, ir dirbti ten visai gerai. Jei yra tyla – dirbti man neįmanoma. Jei tenka darbuotis namie – įsijungiu radiją ar užsidedu ausines.

Kaip atrodo įprasta Jūsų darbo diena? Ar turite tam tikrą rutiną?
Tai pirmiausia priklauso nuo paskaitų. Dieną įprastai važiuoju į jas, nueinu padirbti į kavinę. Naktimis gerai dirbasi, tad būna, kad ryte ilgiau pamiegu. Pastovaus grafiko neturiu – kadangi paskaitos vyksta įvairiu metu, pagal jas viską ir susidėlioju.

Pabaigoje vėl norėčiau sugrįžti prie muzikos. Kas Jus labiausiai domina lietuvių muzikinės kultūros – bendrąja prasme – lauke?
Mane labiausiai domina ne tiek pati muzika, kiek jos recepcija – kaip ją priima žmonės. Man įdomu, kas muzikoje žmones veikia, kaip veikia, kodėl? Tai susiję ir su muzikos sociologija – kaip veikia visuomenės reiškiniai: kodėl yra daug žmonių, kuriems patinka visokie „69 danguje“? Būtų įdomus mokslinis tyrimas – kodėl daug kam patinka toji primityvi „bumčik-bumčik“ muzika? Man ji nepatinka, bet man būtų labai įdomu įsijausti, kaip tie žmonės, kuriems ji patinka, mąsto, kaip ją suvokia. O kalbant apie pačius muzikos reiškinius, man patinka tradicijos dvelksmas, ir čia man kyla įvairių klausimų: kodėl tradicija kartais skamba negyvai, o kartais – labai gyvai; ir kaip įtikinti visokius valatkas ir garbačiauskaites, kad tai yra verta muzika? Aš bandau įsivaizduoti ir suprasti elito požiūrį – jie mato tam tikrą „Duokim garo“ dalį, dirbtiną pateikimą, o ir dar ta nuostata, kad liaudies muziką gali dainuoti bet kas. Dar domina eksperimentai su folkloru, folk fusion muzikiniai vyksmai. Patinka ne viskas, bet patys procesai. Kas mane apskritai procesuose – ne tik muzikiniuose – žavi, tai natūralumas, kas nesuvaidinta. Ir kai matau, kad dainuodamas romansą – kurį laikome ne tokia vertinga muzika – žmogus iš jausmo vos neverkia, man jis patiks žymiai labiau, nei folkloro ansamblis, kuris viską atliks tvarkingai, bet akmeniniais veidais, nors ta muzika tarsi ir vertingesnė. Jei matau, kad žmogus muzika gyvena, ir siekia, kad mums būtų malonu drauge su juo būti – man yra gera. O jei jaučiu, kad menininkas susireikšminęs, jis man kelia atstūmimo reakciją.

Dėkoju už pokalbį. Sėkmės tolesniuose darbuose!

Lietuvos muzikos antena

Žiūrėti nuotraukų galeriją