04 Geg Paulina Nalivaikaitė. Įkalinti laike
Šiaip jau elektroninės muzikos festivaliu ne vienerius metus save pozicionuojanti „Jauna muzika“ šiemet, kaip ir anksčiau, pasiūlo tiek elektroninės, tiek eletroakustinės kūrybos. Bet galbūt „elektroninės ir elekroakustinės muzikos festivalis“ skamba kiek per „griozdiškai“, o ir, sudėjus vakarinę bei naktinę programas, elektronika dominuoja, bet tiek to šie netikslumai.
Lyg tyčia, mano aplankytame festivalio renginyje vyravo akustinis smuikų skambesys. Iš naujo atrandamoje erdvėje – Lietuvos kompozitorių sąjungos salėje – balandžio 26 d. skambėjo Linos Lapelytės (Lietuva) ir Angharad Davies (Jungtinė Karalystė) naujas bendras projektas. Tai ne pirmasis jų bendradarbiavimas (abi kartu muzikuoti pradėjo 2010 m.), o prieš pasirodymą L. Lapelytė savo „Facebook“ paskyroje rašė, jog A. Davies – jos „mylimiausia muzikantė pasaulyje“, tad buvo galima tikėtis, kad išgirsime brandų bendradarbiavimo rezultatą, žiežirbuojantį stipria dviejų atlikėjų sinergija. Ar taip ir nutiko?
Klausantis jautėsi, jog abi muzikantės, mūsišku žargonu tariant, susigrojusios, ir tą vakarą girdėto pasirodymo formatas abiem artimas. L. Lapelytė dar savo ankstyvojoje kūryboje gilinosi į improvizacinę muzika, o dabar nuolat dalyvauja įvairiuose šiuolaikinės muzikos projektuose ir kolektyvinėse improvizacijose su žymiais tarptautinės improvizacinės muzikos scenos meistrais. Jos scenos partnerė velsietė smuikininkė A. Davies taip pat atlieka laisvąsias improvizacijas, dalyvauja performansuose. Abi jos festivaliui „Jauna muzika“ paruošė beveik valandos trukmės kompoziciją, kurioje, anot jų, turėjo ištirpti ribos „tarp muzikalumo ir kūniškumo, improvizacijos ir kompozicijos, akustikos ir elektronikos“.
Ir šioje anotacijoje viskas tarsi teisinga. Skambanti muzikinė kompozicija-improvizacija jungėsi su erdvės parametru – atlikėjos pasirodymą pradėjo toli viena nuo kitos grieždamos už salės ribų, po truputį artėjo prie publikos, kol, vaikščiodamos aplink, apsupo sėdinčius ratu klausytojus-stebėtojus (nors visgi daugiau buvo tik klausytojų – nemaža dalis, mačiau, sėdėjo užsimerkę; aš ir pati kartais mėgstu klausytis koncerto užsimerkusi, tai padeda labiau susikoncentruoti į patį garsą, į skambesį, bet nenustebčiau, jei šįkart priežastys buvo ir kitokios: jas paminėsiu kiek vėliau), o galiausiai atsidūrė jų centre. Tokia minimalistinė choreografija – kai atlikėjos kūrinio eigoje vis labiau artėjo viena prie kitos – simboliškai atliepė vis intensyvėjantį garso skambesį: nuo akustinio iki smarkiai amplifikuoto, kuris mūsų klausai „priartina“ menkiausius garso virpesius.
Ribos tarp akustikos ir elektronikos buvo vienas iš atidžiau suklusti privertusių akcentų. Pradžioje abejonių nekėlė, kad girdžiu iš esmės akustinį garsą, analogiškai kaip ir pasirodymo pabaigoje nesuabejojau, kad jis skamba elektroniškai sustiprintas. Tačiau kompozicijai įpusėjus – prieš prasidedant laipsniškai augančiam elektronikos diktatui – kartais būdavo sunku suvokti ribą, ar tai jau pagerintas garsas, ar dar (vėl) ne: tokie subtilūs pradžioje buvo garso pokyčiai.
O tai, kita vertus, nestebino, turint mintyje kompozicijos formą. Ir lėtą, kone pusę laiko pernelyg lėtą jos procesualumą. Neslėpsiu: apie pusvalandį trukę lėti, monotoniški, dažnai „paviršiniai“ strykų brūžinimai į stygas, nesukuriantys turtingesnių skambesių, sąskambių, garso pavidalų, gerokai prailgo (ir, spėju, dėl to dalis publikos užsimerkė visai ne tam, kad susitelktų į garsą). Ir neatpirko šio monotonijos kalėjimo vėliau sekusios paskutinės keliolika minučių, kurių klausytis buvo tikrai įdomu – kai vis labiau, vis aštriau ir skvarbiau buvo „priartintas“ smuiko garsas, užfiksuojami jautriausi prisilietimai ir mikro-virpesiai, lyg mikroskopu padidinus – kai vos atpažįsti pradinį realųjį objektą. Tiesiog po pirmosios kompozicijos fazės, kurioje jauteisi tarsi Godo belaukdamas, galiausiai kažkam „atėjus“, pokyčiai nebeatsvėrė praėjusio laiko „apie nieką“.
Pats principas iš mini išaugti į maxi – iš ramiai, kone meditaciškai tęsiamų intervalų ir retos skambesio masės į intensyvią, kibią, aštrią, net agresyvoką garsinę visumą – buvo logiškas, vyko nuosekliai. Atlikėjos grojo užtikrintai, jautėsi, kad jos puikiai žino ką daro, o ne žaliai improvizuoja. Charakteringu žavesiu pasirodymo erdvę papildė ne tik minimalus dirbtinis apšvietimas, bet ir natūraliai pro langus besiskverbę vakarinės saulės, po liūties nušvitusios, spinduliai. O jei dar kompozicijos pradžia (?) nebūtų vertusi kažko lūkuriuoti…
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra