Rasa Murauskaitė. „Aš dar skambėsiu… (?)“. Įgrimzdimas į elektroakustinę būtį

02 Geg Rasa Murauskaitė. „Aš dar skambėsiu… (?)“. Įgrimzdimas į elektroakustinę būtį

Įspūdis iš elektroninės muzikos festivalio „Jauna muzika“ premjerų koncerto (Tomo Tereko nuotr.)

Muzikos kritikas ir kompozitorius Kyle’as Gannas, rašydamas apie XX a. muziką, teigė, jog bene geriausiai ją apibūdina terminas „gap“, tai yra, „atotrūkis“, „plyšys“ – verskite, kaip norite. Kad ir kurį sinonimą pasirinktumėte, esmė lieka ta pati – publika XX a. nebespėjo paskui meno atsinaujinimo procesus ir neretai ėmė tiesiogine to žodžio prasme naujosios muzikos neapkęsti, laikyti ją svetima, o ne sava. Anot to paties Ganno, minimalizmas buvo ta muzika, kuri kėsinosi šį atotrūkį bent kažkiek sumažinti. XXI a., be abejonės, jau kitoks, tačiau atotrūkio tarp naujosios akademinės muzikos ir plačiosios publikos vis vien nepaneigsime. To daryti ir nebereikia – bet koks pataikavimas publikai atima iš kūrėjo minties ir raiškos laisvę, šviežių idėjų veržimosi galimybes. Visgi koncertai, nauji kūriniai, kurių klausantis justi, kad kompozitoriai, įgyvendindami savo idėjas, dar gali ir susikalbėti su platesne auditorija, turi žavesio. Apie tai pasvarstyti paskatino pirmasis elektroninės muzikos festivalio „Jauna muzika“ renginys, tradicija tapęs elektroakustinių premjerų koncertas.

Šįkart jo dėmesio centre buvo akordeonas bei skirtingos šio instrumento ir elektronikos sintezės interpretacijos. Užbėgant už akių ir atliepiant pirmąsias teksto mintis, noriu pasakyti, kad šios sintezės rodėsi ypatingai atviros klausytojui – taip, intelektualiam, nesitenkinančiam vien tik lengvai skanaujama, fono teverta muzika, kuriai suvokti nereikia įjautrinti mąstymo. Visgi „Electrordion“ paantraštę dėvėjusio naujų lietuvių autorių kūrinių koncerto programoje skambėję kūriniai primygtinai nereikalavo iš klausytojo kontekstų išmanymo, išsamaus kompozitorių stiliaus pažinimo ar pažinties su kūrinių anotacijomis, kuriose kompozitoriai atskleidė savo kūrybinių impulsų ištakas ir procesų žemėlapius. Dinamiškiems, įvairialypiams, nekraštutiniams kūriniams, skambėjusiems šiame koncerte, tarsi užteko tiesiog klausytis (nes klausytis buvo paprasčiausiai malonu), o ir individualias interpretacijas raiškiuose muzikiniuose garsovaizdžiuose savose sąmonėse pieštis buvo nesudėtinga.

Jeigu skaičiuotume, kokiam instrumentui pastaraisiais metais parašyta daugiausia naujų kūrinių, akordeonas toli gražu neatsidurtų šio sąrašo gale – pastaraisiais metais šiam instrumentui inicijuojama daugybė naujos muzikos. Tai, be abejonės, didelis vieno žymiausių šalies akordeonistų Raimondo Sviackevičiaus nuopelnas, mat ne tik jis pats nuolatos rengia naujų kūrinių akordeonui premjeras, bet sugebėjo meile šiuolaikinei muzikai užkrėsti ir nemaža savo studentų. Pastarajame koncerte R. Sviackevčius vienas ėmėsi atlikti visus naujus kūrinius akordeonui ir elekronikai, kuriuos parašė kompozitoriai Ugnė Giedraitytė, Mantautas Krukauskas, Egidija Medekšaitė, Andrius Šiurys ir Antanas Jasenka.

Pirmasis programoje skambėjęs kompozitorės U. Giedraitytės kūrinys „Virpėjimai“ buvo it gilus panyrimas į akordeono tembrikos ir elektroninio garsovaizdžio susiliejimą. Šiame panyrime subtiliai tyrinėta akustinio instrumento tembrika ir temperamentas. Tame tvyrančiame susiliejime tik probėgšmiais, per charakteringus štrichus, ritminius ar harmoninius sąskambius akordeonas iškildavo virš bendro garsovaizdžio. „Virpėjimai“ buvo ypatingai estetiška, švelni ir laiką stabdanti muzikinė patirtis.

M. Krukausko pristatyta kūrinio „Claude glass“ akordeonui ir gyvajai elektronikai premjera įkvėpta mūsų dienomis labai kasdieniškos realybės / virtualybės dichotomijos. Nuo pat kūrinio pradžios į klausytojų sąmones kėsinosi vis kartojamas, minimaliai varijuojamas keturių natų motyvas – savotiška rutinos monotonijos ir neišvengiamybės refleksija. Iš jos tarsi tyčiojosi spalvingas, vaiskus gyvosios elektronikos kuriamas atspindys. Ilgainiui ir akordeono partija tirštėja, intensyvėja, aštrėja ir viskas susilieja į vieną nebeatskiriamą tikrybės / netikrybės būtį. Natūraliai kyla mintis, o kam priklauso, būdamas žmogaus sąmonės (pasąmonės?) atspindžiu, pats muzikos kūrinys – realybei ar virtualybei?..

Programos centre atsidūręs E. Medekšaitės „Sattva“ amplifikuotam akordeonui ir elektronikai išsiskyrė instrumento ir elektroninio takelio santykio traktuote. Jeigu kitur elektroninis garsovaizdis buvo gana savarankiškas ir dinamiškas, čia jis daugiau buvo it instrumento pastiprinimas, savotiškas gaudesys, išsaugantis, o kartais „sumažėjantis“ iki instrumento. Akordeonas šiame kūrinyje buvo it viso garsovaizdžio šaltinis, o elektronika – jo išplėtimas. Dėmesys buvo kreipiamas ne melodikos ar ritmikos įvairumo, o veikiau paties garso, jo stiprio, skambesio niuansų, spalvų paieškoms. „Sattva“ – tarsi fiziškas, savaip monotoniškas garso būties tyrimas. Kadangi rašydama kūrinio anotaciją E. Medekšaitė vėl pasitelkė audinio pynimo metaforą, galima sakyti, jog šįkart audinys buvo ypač tankus, sodrus, stipriais ir sunkiai sutraukomais siūlais išaustas.

A. Šiurys kūrinio „Poulet à la broche, Cordon bleu“ raišką papildė vaizdiniu matmeniu – ekrane matėme tamsoje paskentusius, fragmentiškus žmonių (galbūt ne visada?) veidus ar jų dalis. Vaizdai daugiau inspiravo nuotaikas, ne konkretų siužetą kaip ir aktorės ir dainininkės Paulinos Simutytės įgarsintas tekstas. Garsovaizdį kompozitorius dėliojo gana eklektiškai, iš skirtingų ritminių, melodinių, harmoninių fragmentų. Ne tik dėl naudojamo vaizdo ar anotacijoje minimos siaubo filmų „kičinės“ estetikos, ši kompozicija savo iliustratyvumu ir dinamika išties priminė kino juostos garso takelį (pabaigoje net panaudoti titrai). Atsimenu, kai akordeono festivalio metu A. Šiurys taip pat rašė naują kūrinį akordeonui, apie kurį savo anotacijoje kalbėjo kaip apie instrumento tyrimą, eksperimentą. Lyginant, „Poulet à la broche, Cordon bleu“ pasirodė tarsi mentalinė šio kūrinio tąsa, tik gerokai labiau išvystyta ir išbaigta.

Premjerų vakarą užbaigė A. Jasenkos „Accordrone“, kaip pats kompozitorius teigė, jo ankstesnių kūrinių „Boarding Pass“ ir „Žydroji paukštė“ tąsa. Kadangi „Žydrąją paukštę“ – spektaklį vaikams, kuriam muziką ir rašė kompozitorius, teko matyti, tad nemaža „Accordrone“ intonacijų jau buvo girdėtos, tarsi cituotos. Pati estetika – spalvinga, dinamiška, net kiek žaisminga ir „siužetiška“ elektronika taip pat rodėsi pažįstama. Visame tame ryškume instrumentas liko kiek paslėptas.

Dauguma šiuolaikinės muzikos kūrinių turi vieną bendrą bruožą – vienkartiškumą. Daugelis naujų kompozicijų taip ir lieka amžinomis premjeromis, dar kartą nebesuskambėdamos. Tik labai maža dalis grynosios, be abejo, daugiau taikomosios muzikos toliau gyvena savo gyvenimą. Viena vertus, gaila, nes ir aptariamame koncerte skambėjo kūrinių, kuriuos visai malonu būtų paklausyti dar kartą. Galų gale, įdomu būtų išgirsti kūrinius ir kitų interpretatorių rankose, nors R. Sviackevičius su penkių premjerų plejada susitvarkė puikiai. Kita vertus, toks vienkartiškumas tokius koncertus kaip „Electrordion“ paverčia vienetiniais įvykiais, patirtimis, kurios kad ir nedideliam žmonių kiekiui, bet įsirėžia į atmintį ir jutimus, tapdami unikalia jų asmeninės patirties dalimi.

Lietuvos muzikos antena