Tautvydas Bajarkevičius. Pirmoji LMIC vinilinė plokštelė

29 Bal Tautvydas Bajarkevičius. Pirmoji LMIC vinilinė plokštelė

Twentytwentyone
DIISC Orchestra
SPLIT LP

2018-aisiais Lietuvos muzikos informacijos centras, bendradarbiaudamas su nepriklausoma Lenkijos įrašų kompanija Bôłt, išleido pirmąją vinilinę plokštelę, vadinamąjį splitą. Tai šiuolaikinės muzikos albumas, susidedantis iš dviejų Lietuvos elektroninės muzikos kolektyvų kompozicijų. Vienoje plokštelės pusėje įrašyta laptopų kvarteto Twentytwentyone atlikta anglų kompozitoriaus Cornelius Cardew kūrinio Treatise, užrašyto grafine partitūra, selektyvi interpretacija Treatise Trampoline (2017). Kvartetas pasirinkta eilės tvarka atlieka 20 puslapių iš originalios 193-jų puslapių apimties Cornelius Cardew grafinės partitūros, atspindinčios pakitusį moderniosios muzikos komponavimo ir atlikimo technikų kanoną, atsiveriantį galimoms įprasto notacijos principo alternatyvoms. Kvartetą sudaro kompozitorius, garso menininkas Arturas Bumšteinas, improvizacinės muzikos atlikėja Lina Lapelytė, elektroninės muzikos kūrėjai Antanas Dombrovskij ir Vilius Šiaulys. Kitoje plokštelės pusėje ‒ kvarteto DIISSC Orchestra narių, kompozitorių Vytauto V. Jurgučio, Jono Jurkūno, Martyno Bialobžeskio, Antano Jasenkos kūriniai. Kompozitoriai kvartete kartu yra ir atlikėjai: kūriniai atliekami pasitelkiant diskų grotuvus, chronometrus, grafines partitūras, paprastus elektroninius, analoginius prietaisus bei instrumentus, senus sintezatorius.

Plokštelė turi du serijinius numerius: © & ® MICL LP001 ir © BR LP04. Jie byloja apie du skirtingus leidėjus. Lietuvos muzikos informacijos centro puslapyje internete nurodoma, jog per du dešimtmečius išleista daugiau kaip šimtas įrašų leidinių. Viešai pristatomoje duomenų bazėje galima rasti, kad vykdant leidybinę veiklą ne kartą yra bendradarbiauta su įvairiomis tarptautinėmis įrašų kompanijomis. Lietuviškos šiuolaikinės akademinės muzikos populiarinimu, sklaida ir reprezentacija užsiimanti institucija Lietuvos ir užsienio klausytojui dosni išskirtiniais šiuolaikinės muzikos albumais, džiuginančiais šios srities melomano ausį, atkreipiančiais kolekcininko dėmesį, papildančiais bibliotekų ir mediatekų archyvus, praplečiančiais muzikos industrijos horizontą. Įrašai išsiskiria solidžiomis reprezentacinio pobūdžio kokybėmis. Turint visa tai omenyje, MIC iniciatyva išleistos pirmosios vinilinės plokštelės pasirodymo faktas išties iškalbingas. Intriga, kurią kelia plokštelės turinys, įgauna papildomų konotacijų.

Lenkijos įrašų kompanija Bôłt įkurta 2008 m. Jos dėmesio epicentre ‒ Rytų Europos eksperimentinė muzika. Kompanija išskirtinė tuo, kad specializuojasi Rytų Europos šalių elektroakustinės muzikos istorijos tematikoje ir, žinoma, ypatingai akcentuoja Lenkijos Naujosios muzikos istoriją. Keikvienam elektroninės bei elektroakustinės muzikos tyrinėtojui bei prisiekusiam entuziastui tokia regioninė perspektyva atveria ištisas terra incognita sritis, iki šiol stokojančias sistemiškesnės klasifikacijos, savotiško naujojo kanono. Tiek vietinių intelektualiosios muzikos scenų žinovai, tiek ir interesantai iš Vakarų apsiriboja sporadiškais gestais muzikos archeologijos link. Tokiais atvejais melomaniški atradimai dažniausiai pateikiami su tam tikra egzotizuojančia gaidele. Gimsta nuosaikiosios Rytų Europos mitologijos, išrandančios savąjį flirtą su istorine atmintimi. Randasi šios dienos aktualijų suromantinti herojai, tarsi subrandinti užmaršties dešimtmečių ir laiko pertrūkių.

Bôłt tokios naivios strategijos vengia. Kaip ir MIC’o atveju, ši įrašų kompanija stropiai klasifikuoja savo leidybinės veiklos kryptis. Kita vertus, nepriklausomas statusas suteikia daugiau kūrybinės laisvės kuruojant leidybines serijas, reprezentacines veiklas, stilizuojant atskiroms kategorijoms bei leidybinėms serijoms priskirtus leidinius. Turint omenyje estetinius prioritetus, toks požiūris į šiuolaikišką modernaus paveldo aktualizavimą yra visiškai natūralus. Juolab, kad jis čia tiesiogiai siejamas su šiuolaikinėmis leidybos aktualijomis.

Stilinga kvartetų Twentytwentyone ir DIISC Orchestra vinilinės plokštelės konceptualizacija, aiškiai besiorientuojančia į įvairiomis kryptimis išsišakojančią istorinio tęstinumo perspektyvą, pasižymi ir Dariuszo Brzosteko pristatomasis tekstas nugarinėje plokštelės dėklo pusėje. Naratyvas užsimezga literatūrinėmis aliuzijos į Carolo Lewiso Alisą stebuklų šalyje ar Jorge Luiso Borgeso apsakyme Diskas minimą Odino diską. Žavėjimo pagunda delikačiai operuojanti šiuolaikinio melomano masintojo plunksna, atsirėžusi sau priklausančią teritoriją, neatsisako ir tam tikrų šeimininkiškos laisvės privilegijų. Kaip neretai tokiais atvejais atsitinka, žodžiais pradininkas, legenda, išskirtinis, beprecedentis žongliruojama ryžtingai. Ambivalentiška tuštuma, žiojėjanti nenusistovėjusio kanono, neparašytos enciklopedijos, kasdienėje vartosenoje neįsitvirtinusio termino vietoje, iš pirmo žvilgsnio atrodo tarsi besišaukianti ją apgyvendinančios autorystės. Laikas dažniausiai parodo, kad ne visada yra būtent taip. Tačiau kirbantis teritorijos žymėjimo poreikis ir į jį atsakantis gestas jau būna atliktas. Autorinis Dariuszo Brzosteko naratyvas, konstruojamas iš moderniosios ir šiuolaikinės muzikos istorijos segmentų bei paragrafų, gali pasirodyti subjektyvus. Kaip toks jis tarsi išsisukinėja nuo autoritetingų tiesosakos svarstyklių, siūlydamas skaitytojui (ir plokštelės klausytojui) alternatyvų kelią. Ar tuo keliu eiti, sprendžia klausytojas.

Subjektyvus deklaratyvumas bet kokiu atveju išlieka deklaratyvumo atmaina. Ypač kai jį lydi tam tikros reprezentacinio pobūdžio ambicijos. Istorinį tęstinumą retoriškai įtvirtinančios paralelės, lydinčios pristatomą kūrybinį (ar leidybinį) projektą, įtikina tik tada, jei jos formuluojamos atsižvelgiant į adekvatų mastelį. Šiuo atveju reprezentacinio precedento poetika konstruojama iš kelių dėmenų.

Laptopų kvartetas Twentytwentyone savo kūrybinėmis strategijomis interpretuoja 20 a. moderniosios kompozicijos paradigmas, abstraktųjį vizualumą, konceptualaus meno įtakas, judančio vaizdo ir kinematografijos elementus, kintančius sceninio atlikimo kanonus. Pažymėtina, kad kvartetas atmeta įsitvirtinusias elitaristinio meno konvencijas ir savąją nišą atranda improvizaciniame, eksperimentiniame, selektyviame, fragmentiškame, nomadiškame šiuolaikinės muzikos technikų ir praktikų asortimente, apibūdinančiame naujosios kartos garso menininkų ir kompozitorių mąstyseną. Nors kvarteto repertuaras knibždėte knibžda pačiomis konkrečiausiomis nuorodomis į 20 a. kūrėjus, kūrinius ir netgi tiesiogiai pasitelktas citatas, interpretacijų stilistinis braižas yra savitas, unikalus, mozaikiškas, visada lydimas autorinės konceptualios įžvalgos ir intuityvios kompozicinio sumanymo realizacijos. XX a. retrospektyvas ir XXI a. aktualijas derinantis kvarteto Twentytwentyone pavadinimas veikiau žymi dėmesingumo vektorių, o ne reprezentacinę ambiciją. Atrodo, galima teigti, jog tai yra pagrindiniai faktoriai, lėmę tam tikrą šio jauno kolektyvo pripažinimą šiuolaikinės muzikos scenoje.

DIISC Orchestra savo tapatybę formuoja kiek kitaip. Viduriniosios kartos kompozitoriai, sulaukę pripažinimo šiuolaikinės akademinės muzikos scenoje, aktyviai dalyvaujantys festivalinės infrastruktūros procesuose, rašantys muziką teatro pastatymams ir audiovizualiniams projektams, į kvartetą susibūrė vedini žaismingų eksperimentiškų intencijų, kolegiškos kūrybinių impulsų pajautos, kiek ekstravagantiškos persipinančių amplua intrigos ir sceninės charizmos. Pasitelktas neįprastas instrumentarijus kvartetui leido išplėtoti estetiką, artimą pastaraisiais dešimtmečiais plataus atgarsio sulaukusioms eksperimentinės muzikos tendencijoms. Jų korifėjai į naujosios intelektualios muzikos orbitą įskriejo ne iš akademinės muzikos pasaulio, o iš šiuolaikinio vizualaus ir medijų meno, dizaino, alternatyvių subkultūrų, neformalių meninių iniciatyvų erdvės. Muzikinės kalbos transformacijos iš pažiūros vedė neišsemiamų galimybių bei naujų horizontų link, tačiau jų susidūrimai su klasikinėmis muzikos konvencijomis anaiptol ne visada buvo neproblemiški. Atrodo, viena iš pastebimiausių kvarteto DIISC Orchestra eksperimento intencijų yra ne tik asimiliuoti tam tikra kontraversija pasižyminčias novatoriškas praktikas, bet ir apžaisti jose glūdinčius konfliktus.

Pirmojoje plokštelės pusėje įrašytą kvarteto Twentytwentyone atliekamą Cornelius Cardew grafinės partitūros Treatise interpretaciją sudaro keturios atskiros kompozicijos. Kiekviena iš jų savitai apjungia po penkis laisvai pasirinktus partitūros puslapius. Eiliškumo principo paisoma tik trečiojoje kompozicijoje, kurioje atliekama pirmųjų penkių Treatise puslapių partitūra. Nepaisant to, visi keturi kūriniai skamba vientisai bei atspindi tam tikrą muzikinę idėją. Entuziastingesnis klausytojas, ko gero, neatsispirs pagundai plokštelės klausytis sekant akimis originalią grafinę notaciją ‒ įžymioji 1963‒1967 m. parašyta partitūra yra nesunkiai prieinama interneto pagalba. Cornelius Cardew atlikėjams nepaliko jokių vizualinių ženklų interpretacijos instrukcijų, tačiau nurodė, jog tam tikri išankstiniai susitarimai yra būtini. Tad kiekvienu atveju atlikėjai apsprendžia grafinių žymėjimų atitikmenis. Jie gali būti formalūs (garso aukštis, dinamika) arba intuityvūs (apskritimai ar stačiakampiai interpretuojami remiantis instrumentų savybėmis ir bendru jų sąskambiu). Pasitelkiant gyvąją elektroniką, ypatingo išraiškingumo įgauna turtinga tembrų paletė, išsiplėtusi garsų intensyvumo amplitudė, erdviniai efektai ir kiti elektroakustinės muzikos tradicijai būdingi komponentai. Twentytwentyone grafinių partitūrų juostas kaip ir įprastinėje notacijoje traktuoja laiko juostomis. Pasitelktoje garsinės išraiškos estetikoje galima įžvelgti nuorodų į elektroninės muzikos istoriją: ankstyvuosius redukuotų tonų Karlheinzo Stockhauseno kūrinius, prislopinto skambesio 7-o dešimtmečio elektroakustinės muzikos garsynus, subtilią dermę tarp muzikinių formų, primenančių grynuosius generuotus tonus ir akusmatinius konkretesnės prigimties garsus. Tad interpretacijoje justi tam tikra precizika, sukurianti įtikinamą estetinės rekonstrukcijos efektą. Kvartetas partitūrą ne kartą atliko gyvai. Atlikimo metu klausytojams ji buvo rodoma ekrane. Treatise Trampoline yra naujausia interpretacijos versija.

DIISC Orchestra kūriniuose dera eksperimentinė neįprastais būdais panaudojamų instrumentų atlikimo technika ir skaitmeninės estetikos skambesys. Atrodytų, galėtumei tikėtis vadinamosios trikdžių estetikos (žinomos termino gitch vardu) ar prisijaukinto charakterį rodančios analoginės technikos netobulumo: nesuvaldytos, neprognozuojamos ritmikos, užsikertančio chronometrų ir kompaktinių plokštelių tiksėjimo, šiurkštokų tembrų, atsitiktinių skirtingos prigimties garsų sąskambių. Tačiau šiuo atveju einama kitu keliu, kompoziciškai be priekaištų „nušlifuojančiu“ minėtą technikos charakteringumą. Vytautas V. Jurgutis lieka ištikimas savajam high-tech stiliui, visada atspindinčiam matematinį tikslumą ir aiškią garso arschitektoniką. Kompozicija Tinohi (2017) perteikia įspūdį, tarsi nuo pakilimo tako atsiplėšiantis lėktuvas sklęstų aukštų ir vidutinių tembrų perskirtu oru. Jono Jurkūno kompozicija plokštelėje įamžina dar prieš keletą metų kvarteto išreikštą susidomėjimą lietuviškais sintezatoriais Venta. Kūrinys Venta lebewolh (2017) alsuoja melodingumu, derinančiu romantinę lietuviškos muzikos tradiciją ir sintetinio melodingumo estetiką, neįprastai praturtintą tembrine įvairove ir tirščiu. Martyno Bialobžeskio kompozicija MY DO (2017), regis, yra kiek paprastesnė, kur kas labiau atmosferiška, užliūliuojanti minorinėmis tonacijomis ir miglotu sentimentalumu. Antano Jasenkos exe.rpm (2012) yra charakteringas kompozitoriaus kūrinys, atspindintis seną gerą 10-o dešimtmečio drill’n’bass energiją, aproprijuojamą redukuotu mechanistiniu brutalumu. Keturios skirtingos kompozicijos, sudarančios vientisą seką, išbaigtą ciklą.

Splito tradicija muzikinėje leidyboje siekia jau keletą dešimtmečių. Tai nėra vien tik formatas, bet ir muzikinės kolaboracijos principas. Jis nėra grįstas vien stilistiniu panašumu. Kartais atvirkščiai, netgi pasitelkiamas ryškus kontrastas ar netikėtas menininkų, muzikantų, atlikėjų sugretinimas. Ypatingai didelį pasisekimą turi įrašai, kuriuose susitinka išskirtinės individualybės, turinčios savas, nebūtinai sutampančias auditorijas. Dažniausiai tai žvaigždžių susitikimai. Šiuo požiūriu ką tik aptarta vinilinė plokštelė yra kitokia, mat teminis, žanrinis ir kontekstualus aspektai čia gerokai svarbesni, o kolaboracija akivaizdžiai sudaryta remiantis konceptualia, programiška, į turinį orientuota logika. Ji žadina intelektualią intrigą ir melomanišką azartą, tad Lietuvos muzikos informacijos centrą sveikinti su pirmąja viniline plokštele verta iš tiesų nuoširdžiai ‒ kaip ir abu šiame debiute dalyvaujančius šiuolaikinės muzikos kvartetus.

Lietuvos muzikos antena