24 Bal Gintas K: Lietuvoje klasikinės elektroakustinės muzikos pasigendu
Ginto K ir vj juodo koncertas Kompozitorių namuose. Lauryno Skeisgielos nuotr.
Tarp elektroninės ir elektroakustinės muzikos gerbėjų sujudimas – kaip ir kasmet, balandžio mėnesį įvyksiantis festivalis „Jauna muzika“ yra paruošęs intensyvią keturių dienų programą. Ne tik dieną, bet ir naktį entuziastai mėgausis kūrinių premjeromis bare „Paviljonas“. Balandžio 25 d. 22 val. unikalių garsinių patirčių albumą „Acousma Light“ pristatys garso menininkas Gintas K ir vj juodo pseudonimu prisistatantis Donatas Juodišius. Šio publikos pripažinto dueto narį Gintą Kraptavičių prieš prasidedant festivaliui pakalbino Karolina Rimskytė.
Festivalio „Jauna muzika“ metu susipažinsime su jūsų naująja kompaktine plokštele „Acousma Light“. Kas inspiravo išleisti šią plokštelę?
Klasikinė elektroakustinė muzika. Tai muzika, kuriama pastaruosius šešiasdešimt metų GRM studijos, esančioje Prancūzijoje, rėmuose.
Duetu pasirodote ne pirmą kartą, neretai pabrėžiama, jog jūsų projektai tapo vj juodo „vizitine kortele“. Kaip pradėjote bendradarbiauti? Kaip vyksta jūsų bendras kūrybinis procesas?
Bendradarbiauti pradėjome pakankamai seniai – maždaug prieš 15 metų. Aš kelerius metus grojau kompiuteriu, o Donatas, baigiantis tuometinį Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institutą, dirbo su vizualizacijomis. Kadangi mes esame seni bičiuliai, aš jam tuomet pasiūliau bendradarbiauti, jis sutiko, o rezultatą jūs matote. Kūrybinis procesas vyksta atskirai. Aš paruošiu garsinę medžiaga, Donatas atsakingas už vaizdą. Dažniausiai mes pasimatome tik koncertų metu ir atliekame viską gyvai, nebent pasitaiko festivalis užsienyje – tuomet vaizdinę medžiaga jis paruošia iš anksto. Labai gaila, bet man nėra tekę matyti Donato vizualizacijų mūsų koncertų metu, nes tuo metu būnu užsiėmęs garso reikalais.
Savo klausytojus kviečiate išbandyti „išplėsto garso ir riboto matymo“ patirtis. Kaip galėtumėte tai apibūdinti? Ko galėtų tikėtis klausytojas, atėjęs į jūsų pasirodymą?
Atvirai sakant, kadangi šie žodžiai ne mano, nežinau kaip tiksliai paaiškinti reiktų terminą „išplėstas garsas“, o štai su „ribotu matymu“ dalinai sutinku, nes koncerto metu vaizdas turi sutilpti į scenos kvadratą. Koncerto potyriai dalinai priklauso nuo paties klausytojo, jo backgroundo. Man vieni potyriai gali būti visai nauji, o kitam, galbūt, ne. Manau, svarbus yra vaizdo ryšys su garsu. Turi būti nuolatinis judėjimas. Paprastai sakant, žmonės turi nusiteikti išvysti ir išgirsti daug veiksmo.
Ar turite menininkų autoritetų, kurie tokiai kūrybai įkvepia?
Man patinka Bernardo Parmegiani, taip pat Iannio Xenakio kūryba. Prieš kelerius metus į interneto archyvus buvo patalpintos 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių plokštelės su elektroakustiniais kūriniais, sukurtais visame pasaulyje. Mano dėmesį patraukė Rytų Europoje – Čekoslovakijoje, Lenkijoje – sukurti kūriniai. Aš pastebėjau, kiek daug kompozitorių ir šios muzikos istorijos mes tiesiog visiškai nežinome.
Kaip jūsų kompozicijose sąveikauja garsas ir vaizdas?
Kadangi koncerto metu aš nematau, ką Donatas daro, man belieka pasitikėti ir tikėtis, jog darbas atliekamas labai gerai. Kiek žinau, Donatas naudoja programinę įrangą, kuri reaguoja į garsą, vėliau jis apdoroja vaizdą koncerto metu. Taigi, vaizdas yra kuriamas visiškai gyvai ir jokio specialaus susitarimo, kaip vizualizacija turėtų atspindėti ar suteikti garsui kitą dimensiją – nėra.
„Acousma Light“ ištrauką jau teko girdėti kovo mėnesį, LTMKS (Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga) projekto „Garso pasivaikščiojimai, dirbtuvės, performansai“ metu, tad galėjote išvysti klausytojų reakciją. Ką manote apie klausytojų pasiruošimą šio tipo muzikai/ performansui?
Blogų atsiliepimų negirdėjau, bet buvo ir tokių žmonių, kurie praėjus 10-čiai minučių atsistojo ir išėjo. Bet tai visiškai normalu, nes kiekvienas žmogus atsirenka ar tai jo muzika, ar ne, t.y., ar jam tai tinka, ar ne. Žinoma, Lietuva tai ne Prancūzija ar Vokietija, kur elektroakustinės muzikos tradicijos gyvuoja nuo praeito šimtmečio vidurio. Reikia tikėtis, kad koncertas praplečia klausytojų akiratį ir taip kartu mes žengiame mažą žingsnelį šios muzikos supratimo link.
Kaip įvardintumėte elektroakustinės muzikos būvį Lietuvoje tiek kūrėjų, tiek publikos atžvilgiais?
Šiuo projektu mes ir norėjome suteikti daugiau erdvės klasikinei elektroakustinei muzikai. Dauguma elektroninės muzikos krypčių Lietuvoje gyvuoja puikiai, tačiau elektroakustinės muzikos, kuriamos remiantis tradicijomis, prasidėjusiomis dar 6-ajame dešimtmetyje, aš pasigendu. Bet tai nereiškia, kad šios muzikos Lietuvoje nėra – galbūt aš tiesiog kažko nežinau.
Norėtųsi papasakoti įdomią patirtį iš koncerto, įvykusio prieš metus Paryžiuje, IRCAM centre. Po mano pasirodymo prie manęs priėjo 70-ties metų moteris, pagyrė ir paklausė, kokiu sintezatoriumi aš groju. Aš atsakiau, jog naudoju ne sintezatorių, o midi klaviatūrą. Tuomet moteris atsakė, kad ji daugelį metų lankosi IRCAM konferencijose skirtose garso inovacijoms ir jog garsai, kuriais aš grojau, visgi buvo labai panašūs į sintezatoriaus, kuriuo ji grojusi jaunystėje, garsus. Ar įmanoma įsivaizduoti tokį atvejį Lietuvoje?
Ačiū už nuoširdų pokalbį bei už tai, kad kuriate ir dalinatės savo patirtimi. Sėkmės populiarinant elektroakustinę muziką Lietuvoje!
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra