
04 Bal Eksperimento liudijimas. Pokalbis su Ana Ablamonova apie 7-ąjį NOA festivalį
Pirmąkart NOA (Naujosios operos akcijos) festivalis įvyko prieš dešimt metų. Šiandien, jau 7-asis NOA, vyksiantis balandžio 15–21 d., pristatys šešis šiuolaikinį scenos meną reprezentuojančius kūrinius, kurių net trys – pasaulinės premjeros. Festivalio kontekste taip pat vyks ir diskusijos šiuolaikinės operos temomis, jaunuosius kritikus gilintis į scenos meną kviečiantis recenzijų konkursas, kiekvieną spektaklį lydintys pokalbiai su kūrinių autoriais. Apie dešimt „Operomanijos“ metų ir tai, kaip sekasi ruoštis artėjančiam 7-ajam NOA festivaliui, su „Operomanijos“ prodiusere Ana Ablamonova kalbasi Rasa Murauskaitė.
Kaip „Operomanija“ pasikeitė per dešimtmetį nuo iniciatyvos pradžios?
Per dešimtmetį „Operomanija“ užaugo nuo lokalios begalinio entuziazmo palaikomos bendraminčių iniciatyvos iki nacionaliniame kontekste tvirtesnes pozicijas užimančios, tarptautiniuose vandenyse aktyviai besireiškiančios prodiuserinės kompanijos. Organizacija, o ir su ja bendradarbiaujantys įvairių meno sričių kūrėjai sukaupė svarią šiuolaikinės operos, naujojo muzikos teatro kūrimo patirtį. Jeigu įvertintume, kad dauguma autorių dabar yra tik trisdešimtmetį perkopę menininkai, o tarp jų yra ir tokių, kurie jau sukūrę net šešias operas, manau, ateityje galime tikėtis dar svaresnio nacionalinės operos derliaus.
Per tuos dešimt metų organizacijai bendradarbiaujant su skirtingais menininkais buvo sukurta daugiau nei 40 naujų projektų. Dalis jų buvo pristatyti tik vieną kartą, kai kurie darbai sulaukė nacionalinio ir tarptautinio pripažinimo, yra populiarūs ir aktyviai teberodomi. „Operomanija“ įsisuko į tarptautinį šiuolaikinės operos, naujojo muzikos teatro kontekstą, kuriame yra vertinama kaip įdomus ir ganėtinai unikalus reiškinys. Kartu su ja užaugo ir tam tikra šiuolaikinės operos, naujojo muzikos teatro mylėtojų auditorija.
Jeigu įsivaizduotume, kad prieš dešimtmetį tam tikru metu, tam tikroje vietoje nesusitiktų tam tikri žmonės, neįvyktų pirmasis trumpametražių operų festivalis NOA, nesusikurtų „Operomanija“, neįvyktų bet kuris iš įvykusių projektų, o šiuolaikinė kultūra mainais nepasiūlytų jokios alternatyvos – manau, Lietuvos kultūra netektų labai įdomaus ir prasmingo epizodo.
Ar „Operomanijos“ koncepcijos, tai yra, šiuolaikinio muzikinio teatro kūriniai lengvai rado savo vietą Lietuvos scenose? Ar teko susidurti su pasipriešinimu ar abejingumu?
Vietos po saule paieškos nebuvo lengvos. Viena vertus, operos, kurias kuria čia ir dabar gyvenantys skirtingų sričių menininkai, turi nemažai galimybių ieškoti auditorijos tose skirtingose srityse, kurioms priklauso operas kuriantys ir atliekantys menininkai – juk mūsų operos nėra vien muzikiniai kūriniai. Čia muzikos ar kompozitoriaus vienvaldystė ir dominavimas dažnai yra kvestionuojami, mat pirmame plane neretai atsiduria kiti komponentai. Todėl „Operomanijos“ pristatomų darbų auditorijos samprata gali dažnai peržengti tradicinio melomano ar operomano ribas.
Kartu, jeigu prisimintume, kad prieš dešimtmetį operas kūrę menininkai buvo dar labai jauni, jų vardai, o ir organizacijos vardas nebuvo žinomi platesnei auditorijai – darosi suprantama, kad auditorijos formavimas buvo ilgalaikės perspektyvos užduotis. Palaipsniui, judant nuo vieno projekto prie kito, kaupiant patirtį, „auginant raumenis“, susiformavo suinteresuotų žiūrovų ratas, kuris tebėra nuosekliai ir kantriai plečiamas. Siekiame, kad mūsų auditoriją domintų ne tik kūrėjų ar atlikėjų vardai, bet pirmiausiai jų pristatomi kūriniai, skirtingos šiuolaikinės operos versijos ir koncepcijos, jų meninė kokybė.
Kartu, manyčiau, kad kelias į žiūrovų širdis buvo lengvesnis nei vietos po saule nacionalinėje rinkoje paieškos. Jutau tam tikrą profesionalaus muzikos teatro lauko skepsį. Paradoksalu, tačiau didesnį palaikymą reiškė nepriklausomo scenos meno srities kolegos, kūrėjai ir prodiuseriai, susiję su dramos teatru.
Prisimenu, 2014 m. LR Kultūros ministerijoje „Europos operos dienų“ proga inicijuotą diskusiją apie muzikos teatrą šiandien, į kurią sukvietėme visų Lietuvos muzikinio teatro, operos operatorių atstovus, bandėme apžvelgti rinką, inicijuoti kultūros operatorių dialogą, kuris, tikėjomės, išaugs į tam tikras bendradarbiavimo formas. Visa tai baigėsi gana nedraugiškomis diskusijomis apie finansavimo skirstymus. Ir nors mačiau tam tikras teigiamas tos diskusijos pasekmes, vis dėlto tapo akivaizdu, kad šiame lauke kažkokio dialogo tikėtis ir ypatingai dėl jo stengtis nereikėtų.
Visgi džiaugiuosi, kad sklandus dialogas ir palaikymas „Operomanijos“ vykdomai veiklai yra reiškiamas tarptautinės šiuolaikinio muzikos teatro bendruomenės. Tai veikia ne tik kaip apsauginė oro pagalvė, stiprus moralinis palaikymas, bet yra ir plati terpė bendradarbiavimo projektų realizacijai, organizacijos veiklos plėtrai.
Kokią „Operomanijos“ ateitį, vystymosi perspektyvas matai?
Per dešimtmetį organizacija sukaupė svarų įvairių priemonių, būtinų kokybiško darbo realizacijai, arsenalą: tai ir kūrimo, prodiusavimo patirtis, ir žiūrovų auditorija, ir besiplečiantis įdomių kūrėjų ir atlikėjų ratas, ir tarptautiniai ryšiai, žinomumas, tarptautinės rinkos išmanymas. Be to, nestokojame fantazijos. Turime bene viską, kuo galime pasinaudoti sėkmingai tęsdami darbą. Kartu yra būtina išspręsti tam tikrus „buitinius“ klausimus, kurie vis dažniau tampa nepatogūs ir nepalankūs veiklos plėtrai.
Jau subrendome nuolatinės erdvės repeticijoms ir kūrybinėms dirbtuvėms įkūrimui. Toks taškas išspręstų daug nuolat kamuojančių logistinių problemų, be to, suteiktų kūrėjams galimybę daugiau eksperimentuoti ir laisviau kurti, kas, suprantama, turėtų teigiamą poveikį kūriniams. Kita užduotis – organizacijos vykdomų projektų finansavimo modelio permąstymas. Dar nežinau, ką pavyktų pagerinti šioje srityje, tačiau gerinti būtina. Norint plėtoti veiklą, ypač vykdant tarptautinius, išankstinius finansinius įsipareigojimus reiškiančius projektus, reikia išankstinių finansinių garantijų, kuo kol kas mes tikrai negalime pasidžiaugti. Galime tik rizikuoti. Bet finansinė rizika be bent kažkokio finansinio užnugario nėra pats geriausias kelias. Mokame taupymo režimu padaryti didelius darbus, bet įsivaizduokime, kokius darbus galėtume padaryti, jeigu mums pavyktų sugeneruoti ar pritraukti bent šiek tiek daugiau finansų!
Matau dideles tarptautinių projektų perspektyvas, matau tarptautines organizacijas, norinčias kurti koprodukcijas su „Operomanija“, matau daug įdomių užsienio menininkų, kurie pasirengę įsitraukti į „Operomanijos“ vykdomą veiklą, nori bendradarbiauti su Lietuvos kūrėjais. Manau, perspektyvoje šios galimybės taps viena organizacijos vystomos veiklos krypčių. Be to, matyčiau poreikį palaipsniui plėsti Lietuvoje nuolat rodomų kūrinių repertuarą, planuočiau aktyvesnius šių kūrinių pristatymus visoje šalyje. Ir nors tarptautinė kūrinių sklaida turėtų išlikti dominante, vis dėlto norisi Lietuvos auditorijai suteikti platesnes galimybes matyti mūsų darbus.
Svajočiau surasti prodiuserių-bendraminčių, su kuriais būtų galima pasidalinti „Operomanijos“ vykdomų projektų džiaugsmais ir našta. Bet pagrindinis organizacijos veiklos prioritetas, kaip ir prieš dešimt metų, išliks vienas – opera ir skirtingos, įdomios, naujos, nematytos ir negirdėtos jos versijos.
Artėja jau 7-asis NOA festivalis. Kaip sekasi jam ruoštis? Kuo jis bus kitoks nei ankstesni?
NOA – rizikuojantis festivalis, nes didžiąją dalį jo programos sudaro dar nematytos premjeros. Veikiausiai tai vienintelė tradicija, kurią siekiame išsaugoti. Nė kiek nenuvertinant ankstesnių NOA programų, džiaugiuosi, kad festivalio turinys kasmet tampa vis svaresnis. Ir nors kai kurie šių metų festivalio darbai dar yra „lipdomi“ ir repetuojami, jau matau, kad 7-asis NOA pasiūlys žiūrovams daug įvairių įspūdžių, akstino diskusijoms ir apmąstymams.
Džiaugiuosi, kad šiemet pirmą kartą NOA programoje bus pristatyti du kviestiniai šiuolaikinės operos projektai iš Lietuvos. Vienas jų – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro užsakymu sukurta opera „Į švyturį“ (kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, libreto autorė Gabrielė Labanauskaitė, režisierė Loreta Vaskova), kitas – organizacijos „A Laukas“ prodiusuojamas darbas „Saulė ir jūra“ (režisierė ir scenografė Rugilė Barzdžiukaitė, libreto autorė Vaiva Grainytė, kompozitorė Lina Lapelytė). Džiaugiuosi šių metų operos žanro debiutantais – režisiere Gintare Minelgaite (kartu su kompozitoriumi Albertu Navicku ir libreto autore G. Labanauskaite kuriančią kamerinę operą „α“), režisieriumi Julijonu Urbonu ir kompozitore Gaile Griciūte (drauge su libreto autore G. Labanauskaite kuriančiais operą-meno instaliaciją „Honey, Moon!“). Džiaugiuosi aktyviu Arturo Bumšteino įsitraukimu ir jo 2 naujais darbais – garso instaliacija-performansu „Olympian Machine“ ir barokinio teatro triukšmų mašinų performansu „Blogi orai“.
Kokios didžiausios šio festivalio intrigos, galbūt naujienos?
Didžiausios NOA intrigos – dar nematytos ir negirdėtos premjeros, kurios ir yra visiškos naujienos. Tai intrigos ne tik žiūrovams, bet ir patiems operų kūrėjams bei organizatoriams, šiuo metu dėliojantiems paskutinius potėpius. Visi tampame čia ir dabar kuriamos šiuolaikinės operos liudininkais – tai labai intriguoja. Nors, suprantama, žiūrovus lengviau sudominti kūriniais, kurie jau buvo pristatyti tam tikruose kontekstuose, įvertinti žiniasklaidos arba įvairių komisijų. Taigi, didžiausios NOA intrigos – dar nematyti garso instaliacija-performansas „Olympian Machine“, opera-meno instaliacija „Honey, Moon!“, kamerinė opera „α“ („Alfa“). Žinau, kad kartu žiūrovai labai laukia Vilniuje pirmą kartą rodomos, Klaipėdos savivaldybės „Padėkos kauke“ metų spektaklio kategorijoje apdovanotos operos „Į švyturį“, Boriso Dauguviečio auskaru už novatoriškus ir originalius teatro sprendimus įvertintos operos „Saulė ir jūra“ video peržiūros bei praeitais metais Krokuvoje sėkmingai pristatyto ir tarptautinėje žiniasklaidoje puikių įvertinimų sulaukusio barokinio teatro triukšmų mašinų performanso „Blogi orai“.
Festivalio metu vyks geriausių recenzijų konkursas. Ar įžvelgi profesionalios kritikos ar apskritai dėmesio šiuolaikinei operai stygių?
Pirmą kartą tokį konkursą realizavome prieš septynerius metus, 4-ajame NOA festivalyje. Jame dalyvavo 23 kritikai, kurie parašė 39 įvairias, įdomias recenzijas – tokios sėkmės tuo metu nesitikėjome. Tačiau kaskart kartoti šį sumanymą būtų neracionalu. Dabar gi, manau, praėjo pakankamai laiko, užaugo nauja jaunų rašytojų karta, kuriai galima suteikti galimybę susipažinti su NOA darbais, išbandyti save šiuolaikinės operos kritiko amplua. Jaučiu, kad dabar tinkamas laikas vėl grįžti prie sėkmingai išbandyto formato ir organizuoti konkursą darkart.
Lietuvos rinka yra ganėtinai maža, nesiimu spręsti daug ar mažai joje yra profesionalios kritikos. Jos yra tiek, kiek jos yra. Tiesiog matau, ką galima išjudinti, galbūt pagerinti mūsų vykdomos veiklos pagalba. Konkursas yra atviras visiems. Vienintelis apribojimas – amžius (konkurse gali dalyvauti asmenys iki 30 metų). Galbūt ši iniciatyva padės atrasti, išryškinti naujus jaunus meno analitikus. Ir galbūt tie nauji žmonės perspektyvoje sukurs šiuolaikinės operos lauke daug gerų dalykų. Šiuolaikinei operai yra vienodai svarbūs kūrėjai, atlikėjai, žiūrovai ir kritikai: vieni šios ekosistemos dalyviai negali pilnavertiškai funkcionuoti be kitų sveiko ir pilnaverčio gyvavimo.
Ir trumpai. Ko gali tikėtis į 7-ąjį NOA atėjęs žiūrovas?
Kaip ir aš, jis gali tikėtis tapti šiuolaikinės operos istorijos kūrimo liudininku.
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra