23 Kov Ignas Gudelevičius. Susitikimas-diskusija „Ateities muzikologija: poreikiai ir iššūkiai“
Kas yra muzikologas šiandien? Kokias funkcijas jis atlieka nūdienos visuomenėje? Šie ir kiti klausimai aktualūs visą laiką. Dar 1986–1987 m. kultūros ir meno žurnale „Kultūros barai“ vykusioje diskusijoje „Muzikologo pašaukimas“ keliolika parašytų straipsnių tarsi priminė plačią to meto Lietuvos muzikologijos problematiką. Prabėgus trylikai metų šio mokslo padėtis jau nepriklausomybės laikotarpiu buvo apžvelgta prof. dr. Rūtos Gaidamavičiūtės straipsnyje „Lietuvos muzikologijos pokyčiai per nepriklausomybės dešimtį“ („Kultūros barai“, 2000 m. Nr. 6, p. 26-30), o po beveik dešimtmečio – 2009 m. – jau kitos muzikologų kartos atstovės Asta Pakarklytė („Lietuvos muzikologijos paralelinis pasaulis“, Kultūros barai, 2009 m., Nr. 9, p. 53-56) ir Vita Gruodytė („Apie paralelinius muzikologijos pasaulius ir kitas iliuzijas“, Kultūros barai, 2009 m., Nr. 10, p. 29-31) pristatė savuosius požiūrius, primindamos lietuvių muzikologijos sėkmes ir nesėkmes. Šių metų kovo 9 d. Kompozitorių namuose vyko diskusija „Ateities muzikologija: poreikiai ir iššūkiai“, kurioje savo įžvalgomis dalijosi įvairios muzikologų kartos.
Susitikimą pradėjusi LKS Muzikologų sekcijos pirmininkė doc. dr. Lina Navickaitė-Martinelli pastebėjo, kad apie įvairius reiškinius šiandien rašyti gali bet kas (nebūtinai turintieji muzikinį išsilavinimą) ir bet kur, nors kažkada, pasirodžius naujam muzikos kūriniui, jo autorius ir muzikologas pirmiausiai, pavyzdžiui, televizijos laidoje, išsakydavo autoritetingas nuomones, kurias išgirsdavo daugelis žiūrovų. Akivaizdu, jog šiandieniniame pasaulyje muzikologija, kaip ir kitos sritys, susiduria su naujais iššūkiais bei naujomis galimybėmis.
Muzikologės Rasos Murauskaitės teigimu, pasakyti, kas yra tikras muzikologas, nelengva: „Manau, šios srities paveikslų turime daug ir įvairių – pradedant fundamentalių darbų kūrėjais, baigiant taikomosios muzikologijos atstovais. Menotyra atveria labai daug galimybių ne paviršiniam suvokimui“. Susitikime nagrinėjant muzikologijos reikšmę, prof. habil. dr. Gražina Daunoravičienė pirmiausiai iššifravo terminą: „Lot. musica plius gr. logos lygu muzikologas. Musicus – tas, kuris pirmiausiai myli muziką ir jai tarnauja bei logos – gilios žinios. Nemanau, kad turėtume kalbėti apie idealų atstovą. Pripažinkime, muzikologas – asmenybė. Pasakysiu Greimo kvadratu – poetai ir inžinieriai, Sokratas ir Platonas… Štai Sokratas – nuostabus oratorius, paskui kurį ėjo minios, tačiau nerašė, Platonas – atvirkščiai – daug rašė, tačiau mažai kalbėjo. Reikia ir tokių, ir tokių. Muzikologas yra meno mokslininkas arba muzikologija – mokslo menas. Tai individuali, dvasinė sfera“.
Svarbu suvokti, jog muzikos mokslas, muzikos žurnalistika ir muzikos kritika nėra tapatūs dalykai, nors didelė šių krypčių skirtis abejotina. Prof. dr. Rūta Stanevičiūtė: „Jei peržvelgtume vyresnės muzikologų kartos veiklą, pamatytume, jog didžioji dalis turėjo praktinę patirtį (pavyzdžiui, Jūratė Gustaitė, Gražina Daunoravičienė, Jūratė Vyliūtė ir kt. dirbo medijose ir pan.).
Dažnu diskusijų objektu tampa muzikos kritika. Anot Muzikos teorijos ir kritikos studentės Karolinos Rimskytės, mėgėjų straipsniuose neretai stinga profesionalumo, o žvelgiant į muzikologų tekstus kartais norėtųsi paprastumo ir lakoniškumo, kadangi šiais laikais skaitytojas – skubantis XXI a. pilietis: „Sakyčiau, muzikologo misija – apžvalgą parengti taip, kad skaitytojui būtų aišku (puikus pavyzdys – TEDx konferencijos, kuriose mokslininkai kalba visiems suprantamai)“. Muzikinėmis temomis rašantis filosofas Ugnius Babinskas pritarė diskusijos dalyvei: „Pradėjęs rašyti apie muziką, susidūriau su mintimi, kad neturiu žinių, tačiau netrukus iš skaitytojų gavau grįžtamąjį ryšį. Jie teigė, jog tekstai kartais būna nuobodūs, nes trūksta gyvos, estetinės patirties“. Prof. dr. R. Stanevičiūtė įvardijo galimas priežastis, kodėl kai kurie muzikologų tekstai gali pasirodyti nuobodūs: „Viena vertus, tai asmenybės talentas, kita vertus, kai kurie rašantieji save labai įkalina. Netikiu, kad visiškai nesidomintis kritikas, gali būti geras kritikas“.
Diskusijoje prašnekus, jog kinotyros ar teatrologijos tekstai neretai būna suprantamesni skaitytojui, muzikologė Laimutė Ligeikaitė pastebėjo, jog muzika – sudėtingas menas, reikalaujantis suvokimo ir šiokio tokio intelekto.
Dar 1987-1987 m. diskusijos dalyviai siūlė supaprastinti pernelyg sudėtingą kalbą. Vis dėlto nejau veržliam ir suinteresuotam muzikos mėgėjui kartkartėmis pasitaikančios kliūtys neįveikiamos? Anuomet dirigentas, Valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Pučiamųjų katedros dėstytojas Algimantas Kalinauskas straipsnyje „Jei matuoti, tai su saiku“ pabrėžė: „Laikas užmiršti tą dirbtinai išsigalvotą eilinio skaitytojo baubą. Ne toks jis jau kvailelis: skaitydamas apie sudėtingas poezijos meno peripetijas savaitraštyje „Literatūra ir menas“ jis pats noriai lavinasi, o įsivėlęs į polemiką kartais pasirodo neprasčiau pralavėjęs už kokį specialistą“. Šiųmečiame susitikime muzikologė Laima Slepkovaitė pasisakė prieš tyčinį savo kalbos paprastinimą: „Sykį esu gavusi pastabų dėl žodžio crescendo savo straipsnyje, taigi nežinau, kiek turėtume tekstą specialiai pritaikyti adresatui (kiekvienas skirtingo pasiruošimo), kurio apskritai nežinome. Norėčiau pasitelkti pavyzdį iš džiazo perspektyvos. Vienas esminių džiazo bruožų – visiškas muzikanto nuoširdumas. Taigi, buvimas savimi tiek mūsų, tiek ir bet kurioje kitoje veikloje yra pamatinis komponentas“.
Prof. Ryčio Ambrazevičiaus teigimu, muzikologas, kaip ir bet kurios kitos srities atstovas (pavyzdžiui, filologas, filosofas ir t.t.), pirmiausiai yra mokslininkas, tačiau visuomet labai pagirtina veikla – mokslo populiarinimas ir švietimas. Tiesa, muzikologija turi ir tarpinį kelią – muzikos kritiką. Profesoriaus manymu, tarpusavyje muzikologai turėtų kalbėtis mokslo kalba, o muzikos žurnalistikoje svarbu siųsti žinutę, prieinamą adresatui. Jam pritarė ir prof. dr. Juozas Antanavičius: „Kritika nelygi kritikai. Viena, kai šioji adresuota kompozitoriams, kolegoms, visai kita – klausytojui, kuriam tonacijos, moduliacijos ir formos rūpi mažiausiai, jam svarbiausias įspūdis. Kritiko Edmundo Gedgaudo teigimu, muzikologas turėtų rašyti tiems adresatams, kurie juo tikrai patikėtų: „Vladas Jakubėnas, kuriuo žmonės kažkodėl tikėjo, mane perkelia į intensyvų, turtingai ir paprastai atspindėtą gyvenimą. Jei mūsų kultūroje neliktų jo dvitomio, nežinau kiek netektume. Muzikologas privalo jausti adresato pojūtį“.
Kita reikšminga menotyros kryptis – mokslinė veikla. Susitikime buvo prisimintas šviesaus atminimo prof. habil. dr. Algirdas Jonas Ambrazas – vienas svarbiausių XX amžiaus lietuvių muzikos tyrinėtojų. „Nebuvo posėdžio ar konferencijos, kai jo rankose nebūtų „blonknotėlio“. Po A. Ambrazo mirties mums teko nuo daugybės puslapių nukratyti dulkes ir nustatyti, kam jie skirti – archyvui, katedroms ar šeimai. Knygas ir raštelius traukėme iš visur – spintų, sofos… Galiausiai sukrovėme maždaug penkiasdešimt dėžių“, – pasakojo prof. dr. J. Antanavičius. Jam antrino ir prof. habil. dr. G. Daunoravičienė: „Tik praėjusią savaitę atvežėme visą profesoriaus biblioteką į Akademiją, nors nuo 2017-ųjų sausio dirbome jo namuose. Ten radome visus rankraščius, šaltinius, skirtus Juozui Gruodžiui ir Juliui Juzeliūnui. Tai pavyzdys mums visiems“. Kaip žinia, pirmieji lietuvių muzikologijos studentai (Ona Narbutienė, A. J. Ambrazas ir kt.) orientavosi į vieną, kelis autorius. Netrukus pasirinktas temas plėtojo visą likusį gyvenimą. Muzikologės Živilės Ramoškaitės teigimu, tai įdomus reiškinys: „Nemanau, kad tai blogas dalykas – turėtume sveikinti muzikologą, noriai pasirinkusį mėgstamą autorių. Gėda muzikologui užsiimti tuo, ko nemėgsta“.
Žinoma, vienas mokslinės veiklos pasirinkimas toli gražu neprivalo būti pašvęstas visam gyvenimui. Pasak prof. dr. R. Stanevičiūtės, nors taikomosios veiklos poreikis visuomenėje didelis, tai tikrai ne panacėja: „Įvairi mokslinė veikla būtų perspektyvi, jei tik pakeistume požiūrį – nekalbėkime jaunimui, kad knygas reikia rašyti dvidešimt metų, tuomet šis praranda visą ūpą. Štai tarptautinėje perspektyvoje muzikologai rašo knygas du ar tris metus, jos ne tokios storos ir pakankamai perkamos. Mokslas bet kuriuo atveju turėtų būti atraktyvesnis. Pavyzdžiui, neseniai išleista Karlo Schlögelio knyga „Teroras ir svajonė“ – literatūriškai parašytas bestseleris. Taigi visi turėtume mokytis rašyti tokias knygas, kurias skaitytų platesnė publika“.
Kalbėdama apie jaunųjų muzikologų rengimą, doc. dr. L. Navickaitė-Martinelli pastebėjo, jog daugelyje pasaulio universitetų muzikologai įgyja mažiau arba visai neįgyja muzikos teorijos žinių: „Pas mus nuo seno susiklostė, jog muzikologai Akademijoje studijuoja analitinius solfedžio, harmonijos įrankius, tačiau daug kur jaunoji karta studijuoja kitus dalykus, įgydama, pavyzdžiui, antropologinių ar sociologinių žinių. Pavyzdžiui, Kembridžo universitetas rengia muzikologus, kurie groja ir rengia rečitalius. Turbūt vienas didžiausių pedagogo siekių – padėti studentui atrasti sritį, kurią šis pamiltų“.
Štai muzikologės Vitos Gruodytės nuomonė, perskaityta susitikime: „Dabartinėje lietuvių muzikologijoje yra išryškėjusios dvi svarbesnės sritys – viena vertus, rašomi kritiniai žurnalistinio pobūdžio tekstai, komentuojantys muzikos kasdienybę, antra vertus, fundamentalūs tyrimai, kuriantys mokslinę terpę. Ko trūksta? Galbūt tam tikros tarpinės grandies. Tiksliau dviejų grandžių. Pirma, maksimalaus šaltinių, įvairių su lietuvių muzikos artefaktais susijusių dokumentų leidimo ir skaitmeninimo, antra – estetinio, filosofinio, sociologinio ir antropologinio pobūdžio tekstų. Šios, atrodytų, skirtingos sritys, tiesą sakant yra tampriai susijusios, nes įvairūs kontekstai, aplinka, priežastingumo ryšiai, socialinės įtakos ir t.t. išryškėja tik turint įvairią, gausią, pilną ir lengvai prieinamą dokumentaciją“.
Diskusijos pabaigoje tapo aišku, jog Lietuvos muzikologija – „nuolatinio proceso sūkury“. Tai visuomeninė veikla, kurioje svarbu ieškoti bendro dialogo, kultūrinių temų. Muzikologas Edvardas Šumila pastebėjo, jog menotyros atstovui tenka reikšmingas eksperto vaidmuo, tad šis turi ieškoti savito stiliaus. „Tas, kas įdomiai kalba, to ir klauso, kas įdomiai rašo, to tekstai skaitomi“, – sakė muzikologė Beata Baublinskienė. Pasak prof. dr. J. Antanavičiaus, bendra situacija tikrai nėra bloga: „Su nuostaba paskaitau jaunųjų muzikologų straipsnius spaudoje – aš tokių metų būdamas taip parašyti negalėjau, o dabar juo labiau. Lietuvoje yra išugdytas gausus būrys raštingų žmonių, kurių rankose muzikologija turėtų neprapulti“.
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra