Poetai ir inžinieriai, arba apie intuityvumo ir generatyvumo santykį muzikoje

20 Kov Poetai ir inžinieriai, arba apie intuityvumo ir generatyvumo santykį muzikoje

Pasikalbėti pakvietėme kompozitorius Marių Baranauską ir Rytį Mažulį, o taip pat diskusijoje dalyvavo muzikologės Asta Pakarklytė ir Eglė Gudžinskaitė.

Eglė Gudžinskaitė: Kūrybos procesas – labai įdomus ir kartais sunkiai apčiuopiamas reiškinys. Kaip gimsta kūrinys? Muzikos kūrinys? Pasakojimai apie įkvėpimo paieškas, mūzas, intuityvius nušvitimus sukuria savotišką paslapties aureolę, kuri stipriai prisideda prie kūrybos mistifikavimo. Kita vertus, šio proceso rezultatas – tarkim, muzikos kūrinys, kuris yra jau užrašytas, įrašytas ar atliktas, panagrinėjus jį atidžiau, neretai atsiveria ir kaip akivaizdžiai racionalaus mąstymo apraiška, slepianti tam tikrą skaičiavimą, planavimą, konstravimą. Taigi kaip apibūdinti šį intuityvumo ir racionalumo santykį kūrybos procese? Galbūt galima pasvarstyti, koks idealus santykis galėtų būti tarp šių dviejų pradų?Marius Baranauskas: Kūrybos procesą sudaro iš esmės keli skirtingi etapai – ir intuityvus, ir racionalus. Tarp jų turi būti sąveika, balansas. Nes jei dominuoja tik vienas arba kitas, tai ir rezultatas dažniausiai būna nepilnavertis. Man pirminis kūrimo etapas yra vaizdinių, vizijų ieškojimas. O pats paskutinis etapas (po įvairių tarpinių grandžių) – detalus kūrinio užrašymas. Taigi didžiausias susikirtimas pasireiškia būtent šioje vietoje – kai viziją reikia užrašyti konkrečiomis natomis. Tada prireikia įvairių technikų, sistemų, ir aišku, šiame etape galbūt ryškesnis tampa racionalus pradas.

Rytis Mažulis: Sunkus ir įdomus klausimas. Žinia, garsėju kaip ydingų sistemų autorius. Juokauju, tačiau manau, kad kiekvienas kompozitorius yra visiškai skirtingas savo mąstymo sandara, charakteriu. Naują kūrinį pradedu būtent nuo aiškios struktūros. Paskui dirbu, rašau ir vis laukiu, kada gi atsiras muzika. O muzikos atsiradimas man ir yra tas iracionalus momentas, gal nušvitimas. Taigi kūrinyje turi būti dar vienas lygmuo.
Beje, savo kolegas klasifikuoju į poetus ir inžinierius. Aš esu inžinierius. Kai susitinku mieste Algirdą Martinaitį, kuris yra poetas, mes iš tiesų labai įdomiai su juo diskutuojam. Jis neslėpdamas deklaruoja savo antisisteminį požiūrį, vadina save postsisteminiu kompozitoriumi – „tos jūsų minimalkos, serialai…”. Tačiau mano nuomone, ir poetas, pasikliaujantis nu???vitimu, ir inžinierius, besiremiantis sistemomis, susitinka muzikos kūrinyje. Vis tiek, net ir kurdamas intuityviai, kai nori užrašyti savo mintis, turi pasitelkti kažkokią sistemą, sudėlioti viską į taktus, suteikti ritmą. O pradėjęs racionaliai, vėliau ieškai muzikinio jausmo (kurio, žinoma, gali ir nerasti).

EG: Jei taip, tada pagal tokį aprašymą Marius Baranauskas irgi turėtų būti priskirtas poetams – rodos, turėsime diskusijoje dialektiškai skirtingas pozicijas.

MB: Galiu pakomentuoti tuos kraštutinius atvejus. Išskirtinai intuityvus kūrimas dažnai reiškia muzikinės medžiagos nesukontroliavimą. Arba prisirankiojimą visko, ką esi girdėjęs, šablonų naudojimą. Kitas atvejis, kai siekiama sukurti tobulą sistemą, tarytum ji garantuotų gerą kūrinį, kas, manau, irgi nėra tiesa. Tokiu atveju dažniausiai jaučiasi, kad muzika nėra gyva. Tiesiog sistemą turi valdyti žmogus, pasitelkdamas savo muzikinius pojūčius, o ne atvirkščiai. Pradedi naudoti sistemą ir jauti, kad reikia kažką joje keisti, kad muzika nesigauna, kūrinio proporcijos nepasiteisina ir pan. Taigi, čia tampa svarbus žmogiškasis faktorius ir muzikalumo pojūtis.

EG: Išties, tai irgi įdomus aspektas, keliantis begalę klausimų – ką reiškia kompozitoriui daugiau ar mažiau aiškios kompozicinės sistemos turėjimas? Ar dažnai sistema kaip „tvirtas pagrindas po kojomis” tampa „laisvę varžančiais rėmais”? Ar svarbus jos grožis, tobulumas, išbaigtumas? Nes jei kūrybos tikslas – ne sistemos rafinuotumas, struktūrų grožis, o skambėjimas, pati muzika, tai kodėl kartais kompozitoriai tiek investuoja į sistemos (struktūros) tobulumą? Ar tai tėra analizės siekiamybė ir savotiška iliuzija, kad tobula struktūra (kaip kad deimanto) tobulai ir žibės (skambės)? Mariau, išties, ar yra taip buvę, kad sukūręs sistemą ir pradėjęs ją taikyti, galiausiai ėmeisi ją griauti?

MB: Taip būna visą laiką. Kad ir keli paskutiniai mano kūriniai („Epsilon Bo?¶tis”, „Trapecija”), kurių įkvėpimo šaltiniu tapo kosminiai objektai. Juose buvau pririštas prie konkrečių skaičių ir jutau aiškų vidinį konfliktą: jeigu išlaikau nepažeistą sistemą, tada muzika realiai neveikia, forma nepasiteisina.
Taigi, kas yra svarbiau? Jei sistema, tada viskas aišku. Bet mano tikslas – muzika. Galų gale, ir pati sistema reikalinga tik man ir tik tam, kad galėčiau parašyti kūrinį, o klausytojas klauso muzikos, gal net ir nenutuokdamas apie jokią sistemą. Jam rezultatas turi būti nekreivas. Kad gautųsi menas, sistemoje visada reikia žmogiškojo intuityvaus faktoriaus įsikišimo, galima sakyti klaidos. Nes jei sistema tobula, atitinkanti tobulas proporcijas, tai 99 procentai, kad rezultatas bus negyvas.

RM: Prisiminiau vieną momentą. Marius kalbėjo apie sistemų tobulumą, o kažkada stebėjau tokį ginčą – Tomas Kutavičius kalbėjosi su magistrantėmis kompozitorėmis ir priekaištavo: „Tu pagalvok, jei neturėtum sistemos, tai reiškia, kad stuburo neturėtum, šliaužiotum grindimis”. Sistemos turėjimą ar neturėjimą išties galima suvokti kaip „stuburo klausimą”.
1999 m. Darmštato vasaros kursuose įžymus muzikologas Dieteris de la Motte manęs paklausė: „Taigi viskas pas jus apskaičiuota… O kur polėkis? Spontaniškumas?”. Nesugebėjau tada jam nieko gero atsakyt. Dabar galvoju, gal pats sistemos pasirinkimas, tarkim, 32 mikrotonų, ne kitokios, jau yra intuityvus ir spontaniškas?

EG: Kalbant apie tobulumą, užkliuvau už Ričardo Kabelio atsakymo į klausimą, kada kūrinys jam atrodo tobulas. Pradėjęs nuo gamtos reiškinių (lietaus, žaibų) sąsajų su garsų struktūromis, galiausiai jis apibendrina, kad tokio kūrinio struktūra turėtų skleistis kaip generatyvinis pumpuras. Sakyčiau, čia užkabinta nuo XIX a. einanti meno kūrinio natūralumo, organiškumo tradicija. Kūrinys suvokiamas kaip biologinis organizmas, kuris išauga iš sėklos, skleidžiasi ir plėtojasi… Ir čia iš tiesų matome tam tikrą generatyvumo idėją.

Asta Pakarklytė: Kaip sako Brianas Eno, kuris ir pradėjo teoriškai skleisti generatyvinės muzikos idėją, „muziką reikia sėti, veisti ir auginti”.
Tačiau norėčiau pasiūlyti pamąstyti, kas iš viso yra intuityvumas ir generatyvumas. Nes intuityvumą, manau, galima suvokti kaip staigią analizę iš įpročio. Pavyzdžiui, kas vyksta greitųjų šachmatų turnyruose – šachmatininkai žaibišku greičiu dėlioja figūras ir po kelių minučių partija jau baigta. Žaidėjai sako, kad žaidžia visiškai intuityviai, nieko nemąstydami. Bet man sunku tuo patikėti žinant, kiek laiko profesionalūs šachmatininkai skiria žaidimo analizei, išmano įvairias figūrų judėjimo kombinacijas, numato po kelis ėjimus į priekį. Šiuo atveju, sakyčiau, intuicija susijusi su automatizmu, pasąmonės veikla, kai visiškai įsisavinus taisykles, sintaksę, galiausiai pradedama veikti nemąstant. Taigi, kas yra intuicija? Ar tai kažkas spontaniško, be galo natūralaus, ar vis tik susiduriame su dirbtiniu, konstruojamu ir ne tokiu spontanišku veiksmu?
Ir tuojau pat galime susieti su generatyvumu, kuris galbūt pasireiškia ne kaip opozicija intuityvumui, ne tezė ir antitezė, o pasirodo esąs beveik sinonimas. Netgi frazė „generuoti idėjas” – ką ji reiškia? Kaip generuoti – spontaniškai ar mechaniškai?
Kitu pavyzdžiu galėtų tapti Noamo Chomskio generatyvinė gramatika. Kai žmogus įsisavina tam tikrą ženklų kiekį, abėcėlę, žodžių dėliojimo taisykles – kitaip tariant, baigtinį taisyklių rinkinį, tada jis gali pats generuoti aibę sakinių. Šią teorija klasicizmo muzikai pritaikė Fredas Lerdahlis ir Ray’us Jackendoffas. Taigi, kaip kūrė Mozartas – intuityviai ar racionaliai? Įsisavinęs muzikos komponavimo taisykles, žodyną, savo simfonijas jis užrašinėjo intuityviai, ką minėti teoretikai vadina tiesiog automatizmu, paliekant tik mažą kibirkštėlę to, kas idealizuojant vadinama kūrybine intuicija, spontanišku pasirinkimu.

RM: Tais laikais jie klonavo savo kūrinius. Nebuvo radijo, interneto, reikėjo kurti ir kurti, kiekvieną savaitę tai simfoniją, tai mišias. O kaip kursi tokiais tempais? Telieka klonuoti save, savo kūrinius. Štai dabar XXI a. kompozitorius susiduria su klausimu – „ką jis galėtų pasakyti žmonėms? Dieve mano, visiška krizė!”. Juk galvojam – šiuolaikinis kompozitorius privalo reflektuoti visą muzikos istoriją, nuo Perotino, Machaut. Tai gal anų laikų kompozitoriai buvo laimingesni už mus… Nes jie gyveno ir kūrė muziką tokia kalba, kokia ir buvo tuomet.
Pasakysiu vieną palyginimą. Mano sūnus prieš keletą metų paprašė padėti mokantis groti Mozarto menuetą. Sakau jam, žiūrėk, čia tonika eina į dominantę, vėl kartojasi, o paskui dominantė į toniką. Visi menuetai taip sukurti, Mozarto ir kitų kompozitorių. Sūnus nusistebėjo: „tėti, tai jie visi nebuvo laisvi?” Bet pagalvojau, tarkim, eini pas batų meistrą naujų batų. Akivaizdu, kad batų idėja yra batai – gali būti skirtingi skoniai, skirtingi ir batų pavidalai. Tačiau tuo pačiu batas yra batas, svarbu, kad jis atliktų savo funkciją. Menuetas irgi turi atlikti savo funkciją.

AP: Struktūros ir struktūralizmas!

EG: Kodėl gi ne. Juk ir bato siuvimą, ir menueto komponavimą galima suvokti kaip tam tikro algoritmo taikymą. Neatsitiktinai būtent XVIII a. išpopuliarėjo žaidimai, kai pasitelkus kombinatorikos galimybes, generuojamas tam tikras rezultatas. Sukurti savo menuetą, neišmanant muzikos komponavimo taisyklių, siūlė ne vienas ir ne du to meto kompozitoriai – Johannas Philippas Kirnbergeris, Carlas Philippas Emanuelis Bachas, Maximilianas Stadleris… Analogiški žaidimai žinomi ir Haydno bei Mozarto vardu (nors jų autorystė ir nėra iki galo įrodyta). Ir kodėl tokia galimybė buvo? Nes to meto muzikos sistema turėjo labai aiškius dėsnius, savo kalbą, apibrėžtas taisykles.

AP: O jeigu klasicizmo sistemą laikysime tobula, atsiranda atsakymas į ankstesnį Mariaus klausimą: nepriekaištinga sistema gali generuoti gražią muziką.

MB: Visais laikais buvo sistemos – juk galime kalbėti apie tonacinę sistemą arba apie sonatos formos struktūrą. Kai tai įaugę į kraują, tada tu turi ribas ir taisykles. Mano supratimu, tai joks ne struktūralizmas. Štai gamelanas, į kurį man teko šiek tiek gilintis. Kaip ir turbūt daugelyje kitų tradicinių kultūrų, gamelano muzika yra dalinai improvizuojama, tačiau turinti labai griežtas taisykles – kuris instrumentas ką daro, kurioje vietoje ir t.t. Jie struktūrų nekuria, nes jos jau yra, „kabo ore”, toje aplinkoje. Įsivaizduoju, kad lygiai tokia pati situacija yra ir su Mozarto kūryba. Šia prasme, ji žymiai labiau intuityvi. Bet dar svarbiau, kad tiek Mozarto, tiek ir bet kurioje kitoje genialioje muzikoje intuityvus ir racionalus pradai vienaip ar kitaip sąveikauja, sukurdami harmoningą rezultatą.

AP: Taigi čia ir klausimas, ar intuicija gali skleistis tokiomis sąlygomis, kai tiesiog pasąmonėje turi aiškias taisykles? O gal kaip tik, norėdama pasireikšti intuicija turi pralįsti pro adatos skylutę?

EG: Galbūt laikas pakalbėti apie generatyvumą. Nežinau, Asta pritars man ar ne, bet apibūdinčiau generatyvumą kaip reiškinį, kai kūrinys mechaniškai arba organiškai generuojamas iš pradinės idėjos, užkoduoto branduolio, sistemos modulio (algoritmo). Kitas ryškus aspektas – generatyvaus meno kūrėjo santykis su kūriniu. Kartais susidaro įspūdis, kad kompozitorius ne tiek valdo savo „besigeneruojančio” kūrinio medžiagą, kiek jai paklūsta, nes kūrinys auga ar generuojamas tarsi savaime, pagal iš anksto nulemtas taisykles…

AP: Paprasčiausias generatyvinio meno šūkis būtų: „Kurti kažką, kas kurtų kažką”. čia neretai įsivelia viena klaida ir susidaro apgaulingas algoritmo autonomiškumo (netgi diktato) įspūdis, kad kūrybos procesas tampa nebekontroliuojamas ir kūrėjas tik mechaniškai užrašinėja natas arba kompiuteris viską atlieka savieiga. Tačiau sukurti algoritmą, sistemą, principą, programinę įrangą ar dar kokį taisyklių rinkinį, kuris toliau generuotų muziką, vis tiek yra kūryba.
Jeigu grįžtume prie Mozarto „Muzikinio kauliukų žaidimo”, reiktų pastebėti, kad jis yra kūrėjas, o atsitiktinis didikas iš Vakarų Europos, pritaikęs jo lenteles ir susidėliojęs menuetą, jau nebe. Cituojant Boulezą, galima būtų pasakyti, kad jis tiesiog tapo sistemos įkaitu. Svarbu, kas kontroliuoja ir kas kuria pačią sistemą. Netgi Cage’as apie savo „Permainų muziką” yra pasakęs, kad tai labiau nežmogiškas objektas, kažkokia frankenšteiniška pabaisa, kontroliuojanti žmogų. Tas pats Boulezas, iš pradžių labai džiaugęsis savo serijiniu komponavimu, vėliau pradėjo jį vadinti asilų darbu. Taigi ir norėčiau iškart atskirti – kas ką daro, kokia yra autoriaus funkcija ir tapatybė.

EG: Bet kompozitorius sukūręs algoritmą nuo tolesnio kūrybos proceso tarsi ir nusišalina?

AP: Taip, pagal vieną požiūrį kompozitorius pasikeičia, netgi taikomos tokios sąvokos, kaip „deherojizuotas kompozicijos iniciatorius”. Tada tai nebe kompozitorius, jo genijaus mitas visiškai panaikinamas, šlovė nuplėšiama, o kompozitorius tampa tiesiog programuotoju. Bet yra autorių, kurie sako, kad čia kaip tik matyti naujasis kūrybiškumas. Minėti XIX a. genijaus mitai yra visiškai pasenę, o dabar reikia naujo tipo kūrėjo. Taigi kurią pusę palaikyti?

EG: Mariau, pamenu, esi sakęs, kad tokia pradinė struktūra, kuriant yra svarbi, reikšminga. O kiek tau yra artima pati besigeneruojančios muzikos idėja?

MB: Man nėra labai artima.

AP: Generatyvumo aspektas iš esmės yra bet kurios meno rūšies kūrinyje. Nes netikiu, kad kompozitorius visiškai sąmoningai, viską stebėdamas ir kontroliuodamas užrašo muziką nuo pirmos iki paskutinės natos. Vis tiek prasiveržia ir kažkokie nekontroliuojami procesai.

MB: Bet todėl ir kalbame apie muzikinę sistemą, nurodančią tam tikras taisykles, nes kitaip atsiduri prieš begalybę. Skirtumas nuo ankstesnių laikų dabar tik toks, kad šiais laikais kiekvienas kuria savo taisykles. Bet sistema visada yra tik įrankis. Viena prasme, tai įrankis medžiagai sudėlioti, o kita prasme – susieti garsus su tam tikra idėja. Tarkim, kai rašau muziką pagal tekstą, siekiu, kad sąsajos būtų ne vien filosofinės, gimusios iš jausmo, bet ir struktūrinės – teksto struktūra gali atsispindėti muzikoje, pavyzdžiui, kirčių dažnumas susiejamas su ritminių smūgių reguliarumu.
Radikaliai intuityvi Martinaičio pozicija, manau, yra tam tikras blefas. Galbūt pasitelkęs intuiciją ir pats to nesuprasdamas gali dėlioti kažkokias proporcijas, ir sistema gaunasi savaime, tarsi išnyra užslėpta iš pasąmonės. Bet tada turi turėt ypatingą pojūtį, kad be sąmoningo proto įsikišimo ir sistema susidėliotų, ir kūrinys susibalansuotų.

AP: Tai vadinama tobuląja intuicija arba bergsoniškąja intuicija. Kažin, kiek kompozitorių ją turi… Henri Bergsonas teigė, kad visi kartojimai, tipiškumai ir apibendrinimai, taisyklių laikymasis yra tik socialinis reiškinys, o ne kūrybinės intuicijos proveržis. Iš tiesų genialūs kūrėjai, besivadovaujantys intuicija, sukuria kažką visiškai neįtikėtino ir net nenusakomo, kas atsiriboja nuo bet kokių klišių ir stereotipų, nuo bet kokios istorijos ir kultūros tradicijų. Tačiau tokius kūrėjus turbūt galima ant pirštų suskaičiuoti, todėl bergsoniškoji intuicija greičiau yra siekiamybė, nei realybė.

EG: Galbūt. Tačiau kitiems gal siekiamybė – tobuloji sistema? Vėlgi gaunasi du poliai.

AP: Bet šiuo atveju ir labai originali nematyta sistema gali būti tobulos intuicijos apraiška.

EG: Beje, jei generatyvumas išties slypi kiekviename meno kūrinyje, tai jis gali būti suvokiamas tiesiog kaip požiūris į meno kš?rinį…

AP: Tiesiog generatyvumas vėliau buvo apibrėžtas labai siaurai, taikant šią sąvoką kompiuterinei muzikai ir menui apskritai, kuriamam pasitelkiant programinę įrangą. Tai padaryta siekiant nebemaišyti sąvokų, kadangi paskui pradeda atrodyti, kad generatyvumas vos ne kūrybos sinonimas. Pasigirdo aiškinimų, kad generatyvumas pasireiškia jau net uolų piešiniuose – delnų atspauduose, kurie veikia tarsi algoritmas, generuojantis visą kūrinį.

MB: Bet tai tiesa. Kiekviename meno kūrinyje tie du aspektai ir egzistuoja: intuityvumas ir generatyvumas. Kiekviename kūrybos procese. Net ir uolų piešiniuose. Esminis dalykas, pasikartosiu – subalansuota ir harmoninga jų sąveika, turinti būti pirmoje vietoje.

Parengė Eglė Gudžinskaitė. Lietuvos muzikos antena, 2012-07-08