Rasa Gelgotienė. Naujosios „Vox Juventutis“ natų serijos apžvalga

Aštuoni kūriniai mišriems chorams. Aštuoni autoriai – jauni mūsų šalies mokyklų auklėtiniai. Kai kuriems iš jų chorinis žanras labai artimas (studijavo chorvedybą, dainavo choruose), kiti, galbūt, susidūrė su chorine faktūra tik besiruošdami konkursui. Visi kūriniai turi labai ryškų filosofinį aspektą, dauguma (net šeši iš aštuonių) parašyti religiniu tekstu, o kiti du – Vytauto Mačernio ir Lidijos Šimkutės tekstais – taip pat filosofiniai, meditatyvūs. Kūrinių aprašuose ir tekstuose nuolatos kartojasi žodžiai „kelionė į save“, „erdvė“, „paslaptis“, „rimtis“, „harmonija“, „grožis“, „šviesa“, „gėris“, „malda“, „susikaupimas“, „meditacija“, „siela“. Šie įvaizdžiai aiškiai parodo autorių pasirinkimą traktuoti chorą kaip „dainuojančios sielos“ instrumentą, kaip galimybę choriniu skambesiu išreikšti plačias filosofines amžinybės ir grožio idėjas.

Dar viena man kritusi į akis tendencija, nežiūrint tokių plačių idėjų ir jaunatviško maksimalizmo, nepančioti savęs kokiu nors chorinės faktūros supaprastinimu. Pasirenkamos chorinio atlikimo priemonės yra nesudėtingos, neperkrautos neįveikiamais elementais. Nėra pernelyg sudėtingų ritmų, „nesuintonuojamų“ melodijų ar harmonijų, nėra ir kokių nors naujų chorinių atlikimo būdų ar įmantrių raiškos priemonių. Priešingai, siekiama minties aiškumo ir netgi paprastumo, kas būdinga ir pastarojo meto pasaulinėms choro muzikos tendencijoms. Iš tiesų, tai džiugina chorų vadovus – praktikus – dirbančius su mėgėjų chorais. Nors mūsų choristai nėra profesionalai, tačiau nesinorėtų jų, šiuolaikiškų, gabių, nuoširdžiai besidominčių muzika „maitinti“ vien klasicizmo ar romantizmo epochų muzika – jie turi teisę pažinti ir šios dienos kūrėjų ieškojimus ir atradimus. Ta linkme jau einama – ne vienas šiandienos kompozitorius supranta, kad „mažai yra daug“, jog tam, kad išreikštum savo mintį, kartais nebūtina dvylikabalsė faktūra. Kartais netgi pastebima, koks nuostabus dalykas gali būti choro unisonas.

Tačiau ta faktūros paprastumo tendencija dar labai menkutė, todėl skirsiu keletą žodžių jos paskatinimui. Gerai suprantamas kūrėjų noras neapsiriboti, nesitaikyti prie mažesnių pajėgumų chorų atlikejiškų galimybių – profesionalams rašytas kūrinys savaime gauna kokybiškesnio atlikimo garantijas. Tačiau, žiūrint pragmatiškai, vertinant kūrinių pasiūlą ir paklausą, pamatysime pilnas natų knygynų lentynas nuostabių, bet labai sudėtingų chorinių kūrinių, kurie tose lentynose dūlėja ir jų pirmasis atlikimas gali ir likti vieninteliu. Vienam profesionaliam chorui tenka apie dešimt gana aukšto lygio (universitetinių, studijinių) chorų ir apie penkiasdešimt silpnesnių mėgėjiškų chorų. Vertėtų pažvelgti į tą milžinišką muzikos mylėtojų armiją ne tik kaip į nelabai pajėgius naujos chorinės muzikos atlikėjus, bet ir kaip į aktyviausius chorinės muzikos vartotojus. Juos reikia lavinti, pažindinti su naujausia muzika. Jei patys kompozitoriai nepadės, chorų dirigentams beliks ir toliau ieškoti naujesnės muzikos tarp latvių, lenkų ir amerikiečių autorių, ką jie sėkmingai daro ir dabar. Po šių bendrų pastebėjimų, norėčiau apžvelgti kiekvieną naujos natų serijos kūrinį atskirai.

Įdomi Mykolo Natalevičiaus kompozicija „O Crux, ave“ pažymėta muzikine kryžiaus ženklo simbolika – „susikryžiuojančia“ intervalika harmonijoje, sekundų ir tercijų motyvais. Tai suteikia visam kūrinio audiniui stilistinio vieningumo. Įdomūs, gana spalvingi harmoniniai planai, netikėtos moduliacijos tarsi perkelia žvilgsnį, pakeičia regėjimo kampą ir atveria naujos tonacijos nuspalvintą naują vaizdinį ar emociją. Choro dirigentus-praktikus turėtų nudžiuginti ir tai, jog kūrinys nėra pernelyg sudėtingas – jį atlikti galėtų ne tik profesionalus, bet ir aukšto meninio lygio mėgėjų choras.

Jutos Pranulytės „Libera me“ išsiskiria chorinės faktūros daugiaplaniškumu – sudėtinga harmoninė kalba derinama su polifonijos elementais, savo spalvą įneša ir solistė sopranas. Tokią įvairią, nemonotonišką, netgi individualizuotą faktūrą mėgsta atlikti choristai. Išraiškinga ir ritmika. Visi šie elementai sudaro įdomų, ekspresyvų ir kai kur netgi dramatišką muzikinį audinį, tuo aiškiai pateikiant klausytojui „Libera me“ pagrindinę mintį: „Gelbėk mane, Viešpatie, nuo amžinosios mirties tą siaubingąją dieną“.

Jausmingas Monikos Sokaitės kūrinys „Divina commedia. Paradiso. Canto XXXIII“ stebina ypač stipriu, ekspresyviu vientisu vedimu – toks brandus, kažkuo „verdiškas“ vokalinis vedimas į aiškiai išreikštus kulminacinius taškus leidžia išgyventi ir daugiabriaunę temą, ir pajusti tvirtai suręstą, labai aiškią formą. Nežiūrint tarsi vienodokos ritminės faktūros, audinys yra visiškai nemonotoniškas. Tam pasitelkiamos harmoninės priemonės – harmoninė kalba yra ir ypač sudėtinga, su tirštais, beveik klasteriniais akordais ir skaidria, beveik unisoninio skambesio lengva, „perregima“ faktūra. Kūrinio jausmingumas išsilieja netgi melizmomis, o bendras vedimas primena vienu atsikvėpimu išgiedotą maldą Mergelei Marijai – augančią, kylančią, o pabaigoje išskaidrėjančią.

Raimondos Skabeikaitės „Lux mundi“ pirmiausia patraukia idėjos pasirinkimu – šviesos, dieviškumo ir dvasios išaukštinimo priešpastatymas žemiškajai, tamsesnei materijai suteikia autorei galimybių pateikti kontrastingą, ekspresyvią muzikinę drobę. Kūrinys tiesiog stebina faktūros ir raiškos priemonių įvairove ir skirtingų epizodų sudėliojimu į vientisą ir formos prasme logišką muzikinį statinį. Net nuostabu, kaip tokiame nedideliame muzikiniame paveiksle tilpo ir ramus harmoninis peizažas, ir jaudulio kupini ritminiai šnabždesiai, ir įtaigus homofoninis choro epizodas, atvedantis į išraiškingos konfigūracijos soprano solo. Visi šie žemiškojo ir dangiškojo pasaulio aspektai galiausiai išsilieja į tvirtą keturbalsio choro (puiku, kad neišsklaidytą balsų divisi) kulminacinį epizodą. Repriza trumputė, vos keliolikos taktų, tačiau, mano nuomone, jų yra lygiai tiek, kiek reikia nusiraminimui ir grįžimui į emocinę pusiausvyrą. Šiek tiek gaila tik dėl vieno dalyko: kūrinyje yra keletas tokių sudėtingų harmoninių epizodų, kurių nemanau, kad ryžtųsi atlikti net pajėgūs mėgėjų chorai, o „Lux mundi“ tikrai vertas skambėti scenoje kuo dažniau.

Ramintos Naujanytės „To find the moon“ poetės Lidijos Šimkutės tekstu piešia muzikinį paveikslą, kuris beveik tiktų kinematografiniam epizodui su kalnų vaizdais ir serpentinais. Netgi pirmųjų taktų harmoniniai „laiptai“ kupini judėjimo. Kūrinio faktūroje tarsi išvystame skirtingus personažus, kadangi iškeliamos skirtingos tembrinės grupės: yra ir atskiras vyrų balsų epizodas su aktyviu ritminiu piešiniu, ir merginų balsų melodija neaukštoje tesitūroje, prie kurios prisijungia tenorų grupė. Galiausiai, visi skirtingi personažai susivienija ėjimui į viršų keliomis bangomis, tarsi pailsėdami ir vėl įgaudami vis didesnės jėgos. Tokiu būdu gimsta kūrinio forma su aiškiai išreikšta kulminacija ir nusiraminimu skambant žodžiui „viltis“. Net stebina, kaip jauna autorė tiksliai valdo chorinę faktūrą, konstruodama tokią aiškią, darnią formą ir perteikdama poezijos filosofinę mintį.

Patys pirmieji Monikos Zenkevičiūtės „Agnus Dei“ taktai suintriguoja – moterų balsų epizodas pačioje kūrinio pradžioje parašytas meistriškai. Tokių pavykusių epizodų kūrinyje yra ir daugiau, tačiau, bent jau mano nuomone, visuma vis tik nesusirenka į darnų statinį. Galbūt tai lemia kiek marga kūrinio stilistika. Tiršti harmoniniai „debesys“ kaitaliojasi su minimalizmo bruožų turinčiais fragmentais. Šį kūrinį galima laikyti bandymu ištrūkti iš savo mokytojo kūrybinės įtakos: pažvelgus į partitūrą net vizualiai aiškiai matosi „urbaitiški“ epizodai, tačiau kai kuriuose epizoduose akivaizdus autorės individualus kūrybinis braižas. Choriniam atlikimui sunkumų apstu ir tai, deja, gerokai apriboja galimų atlikėjų ratą.

Beata Juchnevič pasirinko Vytauto Mačernio eiles ir jas išdainavo tarsi vienu galingu atodūsiu. Nedidelės apimties choriniame kūrinyje „Apie trūnijantį medį“labai raiškiai, tiesiog peizažiškai atskleisti šio poetinio teksto vaizdiniai ir jausminiai niuansai. Homofoninė faktūra, stiprus vedimas, daug kylančių aukštyn garsaeilių, stipri dinamikos kaita, ryškiai išreikšta kulminacija – visa tai pripildo kūrinį didelės ekspresijos.

Ievos Parnarauskaitės „Prie ramių vandenų“ drąsiai vadinčiau chorine miniatiūra, nors savo trukme kūrinys nėra mažesnis už kitus. Tai miniatiūra ne apimtimi, o esme – kompozicija tarsi sutelkia, nukreipia į save, į subtiliausius vidinius išgyvenimus. Stebina, kaip tokia jauna autorė sugebėjo kukliomis, gana paprastomis priemonėmis išgauti tokį ryškų, vientisą, bet be galo turtingą niuansų, vaizdinį. Jau nuo pat pirmųjų taktų, kur ant vienos natos banguoja, supasi iškvėpimai „š“ ir „ū“, autorė mus įtraukia, panardina į ramybės ir meditacijos būseną. Ant to ramaus supimosi ateina paprasto kylančio garsaeilio melodija „Man nieko netrūksta“, primenanti Phillipe‘o Glasso operos baigiamąją Gandžio ariją: čia lygiai taip pat paprasta kylanti diatonika sukuria nuostabiausios melodijos įspūdį. Džiugu ir tai, kad dėl gana nesudėtingos chorinės faktūros kūrinys gali būti įveikiamas ir stipresniems mėgėjų chorams, norintiems prisiliesti prie jaunųjų autorių kūrybos.

Lietuvos muzikos antena

Natų serijos „Vox juventutis“ leidyba dalinai finansuojama iš LR Kultūros ministerijos Kūrybinės veiklos programos lėšų.