12 Kov Rasa Murauskaitė. Didžiajai uždangai nusileidus… liko tik plunksna
Po operos „Post Futurum“ premjeros
Mūsų dienomis daug skambių deklaracijų ir maža išties skambių darbų – tai savotiška šių dienų drama. Rašant kritiką, taip pat galima dramatizuoti, sutirštinti spalvas – juos apdainuojant gražiausiais žodžiais arba baisiausiais epitetais nutrenkiant į istorijos paribius. O išties, viskas gyvenime yra paprasčiau – vieni darbai, kūriniai, pasiseka, kiti – pasiseka mažiau. Natūralu viltis, kad šimtmečio proga it grybai po lietaus mūsų scenose ims dygti šedevrai, kurie dar ilgus metus šturmuodami repertuarus bylos, kaip efektingai atšventėme tą savo šimtą metų. Tačiau ima ir atsitinka taip, kad šimtmečio opera, turėjusi „sprogti“, būti aštria, intriguojančia ir tiesiog kitokia tampa… nuobodulio opera. Mano galva, parašyta pakankamai „Post Futurum“ švelnių recenzijų, tad „pipiriukas“ ir žiežirba diskusijai – nepakenks.
1.
Apie šią operą pastaruoju metu buvo kalbama ypač daug – interviu, pristatymai televizijoje, knygų mugėje, spaudos konferencija… Taip ši premjera neabejotinai tapo didžiausiu dėmesio traukos šaltiniu akademinės muzikos scenos kontekstuose. Patys kūrėjai intrigavo netikėtu siužetu, kitokiomis žinomų istorinių asmenybių charakteristikomis, dada dvelksmu, „Thermenvox“ įtraukimu į orkestro instrumentarijų ir pan. Žodžiu, buvo mesta sunkioji piaro artilerija, kuri pasiteisino su kaupu – apie „Post Futurum“ žinojo ir tie, kurie niekada nesilanko operos teatre, operą laiko atgyvena ir niekaip nenori būti su ja susiję.
Tikroji intriga prasidėjo dar anksčiau, tada, kai nacionalinei šimtmečio operai sukurti susibūrė gerai žinomi menininkai – kompozitorius Gintaras Sodeika, dramaturgas Sigitas Parulskis ir režisierius Oskaras Koršunovas. Visi ryškūs, gerai žinomi, ne kartą jau dirbę kartu, jie „Post Futurum“ idėjas generavo kūrybinėje laboratorijoje, nuo pat pradžių dirbdami draugėje. Verta paminėti, kad operos kūrėjų komandoje taip pat buvo ir scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumus kūrė Agnė Kuzmickaitė, šviesų dailininkas – Eugenijus Sabaliauskas, o išties akį traukusias, o probėgšmiais ir įvairius mūsų istorijos puslapius priminusias vaizdo projekcijas – Rimas Sakalauskas. Visų menininkų vardai ir darbai tarsi kalba už save, todėl naujos nacionalinės operos, kas jau savaime yra neįtikėtina šventė, laukėme, vienąvertus, ramūs, kitąvertus – maloniai suintriguoti.
2.
Ir visgi iš visko, ką šioje operoje teko matyti ir girdėti, įdomiausia buvo… operos veiksmų pradžios ir pabaigos. Spektaklio pradžia, ta savotiška „uvertiūra“, išties patraukė dėmesį. Orkestras paslaptingai, o net ir rūščiai akomponavo įspūdingoms 3D vaizdo projekcijoms, nokautavusioms salę, kol scenos centre ant pakylos Dievas (Egidijus Dauskurdis) kuo ramiausiai, abejingas bet kokiems laiko ar erdvės matams, mynė treniruoklį. Mynė ilgai, bet galėjo minti ir dar ilgiau – garso, vaizdo ir lengvos ironijos provokacija išties kėlė šypseną ir saugojo lūkestį, kad sulauksime kažko įdomaus. Dievą sutrukdžius Šėtonui (Rafailas Karpis) prasidėjo tikrasis operos veiksmas.
Dievo ir Šėtono dialogas, Lietuvos istorija kaip šių dviejų protagonistinių jėgų žaidimas, buvo vienas priešpremjerinių „Post Futurum“ lozungų. Tačiau ir libreto, ir režisūriniu, ir muzikos atžvilgiu, jų susidūrimas, operos tolesnio vystymo esencija, buvo silpnoka. Dviejų pasaulio šeimininkų pašnekesys įvyko it „tarp kitko“, perdėm neesmingai. Dievas teigė operos nemėgstąs, nes ši esą „miręs menas“ (tai, beje, visai nebloga nuoroda į nūdienos diskusijas žanro kontekste), tačiau Šėtonas jį visgi įtikina su Lietuvos istorija susipažinti būtent per ją. O ta Lietuvos istorija, kaip vėliau pastebime, sudėliota iš fragmentų. Fragmentiškumas gerai – tai savotiškas „didžiųjų pasakojimų“ paneigimas, tarnaujantis savitai logikai. Tačiau „Post Futurm“ atrodė, kad autoriai tiesiog išsirinko keletą svarbesnių veikėjų, įdomesnių įvykių ir pabandė juos sudėti į vieną seką. Būtų buvę daugiau laiko, būtų buvę daugiau įvykių ir veikėjų – toks susidarė įspūdis. Be kita ko, net nenuėję pažiūrėti operos, jau žinojome praktiškai viską, kas joje vyks – tiek LDK didžiojo kunigaikščio Vytauto (Žygimantas Galinis) pasirodymas moters drabužiais, tiek Basanavičiaus gundymas, tiek 1917 m. akto scena, tiek ir 1918 m. vasario 16 d. akto pasirašymas ir visų signatarų susibūrimas buvo minėti priešpremjeriniuose kūrinio tekstuose ar pokalbiuose. Daugiau siužetinių tiesių ir posūkių kaip ir nebuvo.
Pagrindinis „Post Futurum“ veikėjas – Jonas Basanavičius, išskirtinai įprasmintas per savo asmeninę dramą, tai yra kančią dėl vienatvės ir mylimos žmonos mirties. Gana įdomi Basanavičiaus gundymo idėja, kai velnias Lietuvos nepriklausomybę įkeisti pasiūlo už grąžintą jaunystę ir žmoną, jau kurį laiką patriarchui besivaidenančią. Tai būta dar vienos scenos, kuri dramaturgiškai turi daug potencialo, tačiau visais parametrais nebuvo stipri, tarsi probėgšmiais, formaliai paliesta, bet ne esminga. Apskritai, esminių, atraminių taškų nebuvimą, o jei tiksliau – ilgesnio apsistojimo prie jų vengimą galime suvokti kaip kūrėjų sąmoningą sprendimą, tačiau, vėlgi, mano nuomone, tokiu atveju turi veikti kiti elementai, kurie išsaugotų kūrinio efektyvumą ir nepaskandintų žiūrovo į keistą apatišką stagnaciją, stebint tarsi įdomius ir netikėtus, bet kažkodėl visiškai nepaveikius įvykius scenoje.
3.
Libretas, režisūra yra du ypač svarbūs operos elementai, tačiau iki šiol daug žmonių yra įsitikinę, jog operoje svarbiausia – muzika. Anksčiau yra tekę girdėti nemaža G. Sodeikos „grynosios muzikos“ kūrinių, mažiau – muzikos teatrui, tačiau dažniausiai jo darbai būna gana malonūs klausyti, lengvai ironiški, o svarbiausia savyje turintys nemaža vadinamojo „drive’o“. Būtent pastarojo „Post Futurum“ ir pasigedau. Kliuvo orkestro faktūros tuštumas, instrumentinių galimybių neišnaudojimas. Apskritai, į orkestrą žvelgta gana minimalistiškai, nevengta repetityviškumo, tačiau efektyviai operos dramaturgijai užtikrinti to neužteko. Rodėsi, kad daug kas kartojama ne kiek tikslingai, kiek iš neradimo būdų, kaip gi viską vystyti toliau. O ir didžiuoju instrumentarijaus netikėtumu turėjęs tapti „Thermenvox“ atrodė visai nebūtinas, jo panaudojimas – labai tiesmukas. Vaiduokliškas šio instrumento (kuris, tiesa, nebloga simbolinė nuoroda į apytikslį istorinį laiką) garsas vis pasigirsdavo išnyrant Gabrielės Eleonoros šmėklai (jos partiją antrojo atlikimo vakarą dainavo Agnė Stančikaitė, kurios dainavimą, šiaip, labai mėgstu, bet šįkart jos partijoms skambumo tikrai pritrūko), tačiau, manau, kad panašų, o gal ir geresnį efektą buvo galima išgauti ir kitu tradicinės orkestro sudėties instrumentu. Tad „Thermenvox“ įtraukimas į instrumentarijų rodėsi daugiau deklaratyvus, nei efektyvus kompozicinis žingsnis.
Vokalinės operos partijos rėmėsi kalbos ritmika – tai kompozitorius taip pat buvo minėjęs prieš premjerą, todėl įsimintinų melodijų ar ryškių arijų tikėtis nereikėjo. Idėjiškai tai įdomus žingsnis, tačiau klausantis visgi buvo justi ryškesnių individualių personažų charakteristikų stoka. Tiesa, individualesnių elementų buvo galima išgirsti J. Basanavičiaus partijoje, lyriniuose jo epizoduose. Gana įdomūs ir skambūs buvo operos choro epizodai (be kita ko, choro artistams „Post Futurum“ skirta nemaža dėmesio), tarp kurių pasitaikė ir kontrafaktų, taip pat tapusių ganėtinai įdomiomis nuorodomis į istorinį laiką, nors ne visada dramaturgiškai pateisintomis.
Atlikėjams, ypač daugiausia atliekantiems klasikinę repertuarinę muziką, šiuolaikiniai kūriniai paprastai tampa iššūkiu. „Post Futurum“ partijų sudėtingumo klausimu užima gana nuosaikią poziciją – tai nėra perdėm sudėtinga, bet ir ne „lengvo pasivaikščiojimo“ muzika. Solidžiausiai, kaip pagal personažą ir priklausė, savo rolę atliko Dievas, viso spektaklio metu tramdęs Šėtono kėslus. Visgi keliose vietose teko pastebėti, kad trūko solistų ir orkestro ritminės koordinacijos – šiame kūrinyje ritmas buvęs ypatingai svarbus, o epizoduose, kuriuose susidurdavo skirtingos ritminės struktūros, dainininkai ir orkestras ne visuomet išsaugodavo ritminę koordinaciją. Susidainavimo ir suskambėjimo stokojo ir duetai, bet ateityje šių problemų, jeigu opera bus rodoma, turėtų nelikti.
Vienoje jau pasirodžiusioje „Post Futurum“ recenzijų buvo pasakyta, kad ši opera – tarsi O. Koršunovo spektaklis su G. Sodeikos muzika. Su šia mintimi sutikčiau. Visgi, kad ir kas būtų šio kūrinio pamatas, jis ganėtinai trapus ir repertuariniu ilgaamžiškumu nustebinti, kažin, ar galįs. Bet gal dar būsime nustebinti?
P. S. Daugelyje popremjerinių nuotraukų ir recenzijų rodoma ir minima įspūdinga plunksna, nusileidusi pirmo veiksmo pabaigoje, tad ir aš negaliu jos pamiršti – išties efektinga!
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra