26 Vas Rasa Murauskaitė. Šimtmetis prie televizoriaus. Vasario 16-osios koncerto peržiūros apmąstymai
Pradėti šį tekstą galima dviem būdais, bet pradžia – tik viena.
Tai buvo labai gražus koncertas. Gražus savo nuotaika, savo turiniu – skambėjusia muzika, o ir estetiškais vizualiniais sprendimais. Visą tai apjungė prasminga varpų – skambesio, vieningumo, šauksmo, bylojančio džiaugsmą, o ir nelaimę – metafora. It audringos istorijos atspindys šiandienos sąlyginės ramybės kontekstuose.
Dalyvauti tradiciniuose vasario 16-osios koncertuose, kuriuose metai iš metų pristatomi nauji lietuvių kompozitorių kūriniai, teko trejus metus iš eilės. Tris kartus teko dėstyti savo mintis, abejones, svarstymus šių koncertų tema ant popierius ir šios tradicijos laužyti nesinorėjo. Kam to reikia? Mažam „akademinio elito“ būreliui? Pačiam sau? Niekam? Šį klausimą buvau priversta iškelti todėl, kad šiais metais teko stebėti šventinį vasario 16-osios konertą… prie televizoriaus. Muzikos kritikų nuomonė, tekstai koncerto organizatoriams, deja, nepasirodė reikalingi, kadangi akreditacijos galia siekė tik iki teatro koridorių – į salę klausytis koncerto žurnalistams nebuvo leista, vietoj to, pasiūlyta „nušviesti“ renginį iš specialiai žurnalistams skirtų vietų už uždarytų salės durų, kitąpus griaudėjančio koncerto. Apie ką tokiu atveju gali rašyti muzikos kritikas? Galbūt muzikinį išsilavinimą ir kritinę ausį galima pritaikyti garbingų svečių stiliui ar teatro koridorių dekorui aptarti? Visiškai suprantama, kad tokio masto renginyje kvietimų žurnalistai, šiuo atveju – muzikos kritikai, gali nesitikėti, bet o ir vietelės kampe ant laiptų būtų užtekę.
Visgi. Tai buvo labai gražus koncertas. Metai iš metų kartojantis šių koncertų tipažui, kūrinių pobūdžiui, praėjusiais metais nemaža kritikavau kiek „gigantomanišką“ tokių šventinių koncertų pobūdį. Tačiau švenčiant šimtmetį toks formatas kažkodėl abejonių nekėlė – juk tokios progos akivaizdoje išties norima būti didesniais, garsesniais, ryškesniais nei įprasta. Taip ir turi būti.
Tam garsumui ir didumui pasiekti koncerte suburtos didžiulės atlikėjų pajėgos – scenoje, o ir teatro balkonuose muzikavo apie 350 žmonių iš Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro choro (meno vadovas Česlovas Radžiūnas), Kauno valstybinio choro (meno vadovas ir vyr. dirigentas Petras Bingelis), Valstybinio choro „Vilnius“ (vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas), valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Tomas Ambrozaitis), Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas), Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevčius), Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro (LNOBT muzikos vadovas Robertas Šervenikas), mušamųjų ansamblio „Giunter Percussion“ (vadovas Pavelas Giunteris), varinių kvinteto. Jiems diriguoti iš užsienio atvyko ir žymioji dirigentė Mirga Gražinytė, ir kiti žymiausi šalies dirigentai Robertas Šervenikas, Gintaras Rinkevičius, Vytautas Miškinis, Martynas Staškus, Modestas Pitrėnas, Juozas Domarkas.
Naujus kūrinius šimtmečio koncertui pakviesti sukomponuoti vieni ryškiausių šiandienos lietuvių kūrėjų Raminta Šerkšnytė („Gloria“), Anatolijus Šenderovas („Omnes simul“), Mindaugas Urbaitis („Salve“), Vaclovas Augustinas („Fiat pax“), Linas Rimša („Virginti campanae“) ir Kipras Mašanauskas („Gloria Lietuvai“). Patys kūrinių pavadinimai jau iš anksto suponavo abstraktybę ir šventišką, epišką naujų kompozicijų prigimtį. Visgi klausantis koncerto buvo lengva pastebėti, kad tas pats šaltinis kūrėjus nuvedė į ganėtinai skirtingas interpretacijas, savo ruožtu, vaizdžiai reprezentavusias individualius pačių kompozitorių veidus.
M. Gražinytė-Tyla šiame koncerte diriguoti, matyt, pakviesta ne tik kaip tarptautinio garso menininkė, bet ir kaip ištikima R. Šerkšnytės kūrinių interpretatorė – šios kompozitorės muziką dirigentė jau daugybę kartų atliko užsienyje, reprezentuodama lietuvių muzikinę kultūrą. Šimtmečio koncerte ji taip pat dirigavo R. Šerkšnytės kūrinio „Gloria“ premjerai. Šis kūrinys – it gražus pasveikinimas, šventinės nuotaikos kibirkštis. Kompozitorei būdingas meistriškumas, valdant orkestrinę medžiaga, reiškėsi ypatingu instrumentuotės spalvingumu, faktūros tirštumu, savotišku muzikinės partitūros „žėrėjimu“. Viso to fone chorams patikėtos ypatingu melodingumu pasižymėjusios partijos. Emociškai šis kūrinys buvo it kokia intelektualinė, „tarplaikinė“, moderni legendinio kūrinio „Lietuva brangi“ tąsa, reinterpretacija. Kitoks, lyginant su šiuo, bet ne netikėtas ir ganėtinai „šenderoviškas“ buvo A. Šenderovo „Omnes simul“. Skirtingais, iliustratyviais instrumentinių tembrų sluoksniais dėliojamas kūrinys vengė tiesmukai tautiškos, patosiškos raiškos – tai buvo veikiau abstraktesnis emocinio ryšio su šalimi, jos istorija interpretavimas.
Tokiuose oficialiuose renginiuose dažnai trūksta to „pipiriuko“ – aštresnio prieskonio, kuris atmestų sentimentalumą, patosiškumą ir būtų šiek tiek „kitoks“. Mano nuomone, toks, kiek leido atitinkamas kontekstas, buvo M. Urbaičio „Salve“. Visai neseniai pagaliau teko pamatyti naują kompozitoriaus baletą „Procesas“, kurio premjera įvyko praėjusių metų gruodį, ir klausydamasi naujojo „Salve“ negalėjau nustoti jausmo tarsi tai būtų savotiška baleto estetikos tąsa. Ypatingas dėmesys ritmui, mušamiesiems instrumentams, „mašiniškumas“ ir minimalistinio lengvabūdiškumo dvelksmas tolino nuo epiškumo, patosiškumo taip būdingo kūriniams tokiai dideliai atlikėjų sudėčiai. O ir liaudies daina, kurios citavimą gana ryškiai šiame kūrinyje girdėjome, buvo tarsi dekonstruota – it koks kūrinio varikliukas, tačiau ne perdėm tiesmukas. Išvengta ir taip dažno lietuvių muzikoje tragizmo – jo būta, bet daugiau probėgšmiais, potėpiais. „Salve“ buvo it modernesnės, skubrios ir kiek gaivališkos šiandienos Lietuvos, lekiančios koja kojon (o gal paskui?) globalų pasaulį ir su savimi besinešančios nemirtingas liaudies dainų intonacijas, iliustracija.
Kaip ir buvo galima tikėtis, V. Augustino „Fiat Pax“, skirtingai nuo M. Urbaičio ar A. Šenderovo kūrinių, atramos ieškojo ne orkestre, o chore. Kūrinys pradedamas citata iš paties V. Augustino giesmės Šv. Augustino „Išpažinimų“ tekstu („Mano Dieve, dėkui Tau už Tavo dovanas, / Tik Tu pats man jas išsaugok,/ Nes šitaip Tu išsaugosi mane; / Ir tai, ką esi man davęs, ir padaugės, ir patobulės. / Ir pats aš būsiu su Tavim, / Nes ir tai, kad esu, – Tu esi man davęs.”). Apgaulinga ramybę greitai išsklaido kontrastinga kompozicinė medžiaga – aštrios harmonijos, tiršta faktūra, kraštutiniai registrai. Toliau probėgšmiais pasigirsta išpažinimų citatos, karts nuo karto ir pradinės melodinės intonacijos, įpintos į toliau plėtojamą kompozicinį audinį. „Fiat Pax“ dėliojamas it temperamentų koliažas – nuo ramios iki aštresnės, ryžtingesnės ar net tamsios, pilkos, baugios nuotaikų. Nemaža „keliaujama“ balsų registrais – nuo kraštutinių aukštų moteriškų iki žemų tonų. Dar vieną, kitokią nuotaiką įnešė kiek nedrąsus solisčių Dovilės Kazonaitės ir Mildos Baronaitės įstojimas, „palydėjęs“ chorą atgal į pradinę kompozicinę medžiagą.
Po varpą kiekvienam signatarui – toks buvo kompozitoriaus Lino Rimšos opusas „Virginti campanae“, „20 varpų“. Kompozicija dėliojama iš trumpų, nesudėtingų, krintančios krypties melodinių linijų, struktūrizuojamų paprastu, žingsniavimą primenančiu ritmu. Ekspresionistinę nuotaiką jame suponuoja intensyvus, dramatiškas žemųjų styginių akompanimentas ir aštri smuikų partija. Apskritai, šiame L. Rimšos opuse buvo justi ypatinga įtampa, dramatiškumas, kūrinys, rodėsi, labai iliustratyvus – it aštraus siužeto filmo garso takelis.
Po Lietuvos himno, kuriam diriguoti pakviestas maestro J. Domarkas, po LR Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalbos, atėjo laikas… kelionei. Varpų leitmotyvas jungė viso koncerto programą ir ją reziumavo – visoje Lietuvoje filmuotų varpų vaizdus lydėjo atmosferiška Kipro Mašanausko kūrinio „Gloria Lietuvai“ premjera. Lėto vyksmo, archaika, o ir tamsia didybe dvelkiančio kūrinio garsovaizdis dėliojamas sluoksniais, virs kurių vis išnyra kontrastuojantys skirtingų instrumentų tembrai. Kūrinio visumą skrodžiantis varpų skambesys prisideda prie bendro muzikinės medžiagos judėjimo crescendo kryptimi, karts nuo karto šiek tiek atsitraukiant, o protarpiais dar ir nustebinant sintetiniu sintezatorių skambesiu.
O pabaigoje – tūkstančio varpų aidėjimas…
Toks tad ketvirtasis įspūdis. Šįkart – nuo sofos, prie kavos puodelio ir sausainių, skanesnių vien dėl naujos lietuviškos muzikos šventiško, bylaus ir antrąjį mūsų šimtmetį galingai pasveikinusio balso.
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra