19 Vas Goda Marija Gužauskaitė. Šventiniai fejerverkai Lietuvos šimtmečiui
Istorinės vasario 16-osios išvakarėse Vilniaus savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras kartu su vienu žymiausių jaunosios kartos lietuvių pianistų Daumantu Kirilausku surengė iškilmingą valstybės atkūrimo šimtmečiui skirtą koncertą „Dedikacija Lietuvai“. Jo metu skambėjo lietuvių kompozitorių kūriniai bei iškilmingas Johanno Sebastiano Bacho Koncertas A-dur. Vakarą vedė maestro Donatas Katkus, kuris vos prieš keletą mėnesių orkestro batutą perdavė tarptautinį pripažinimą pelniusiam, jaunam ir perspektyviam dirigentui Modestui Barkauskui, kurio vadovaujamas Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, subtiliai pasipuošęs Lietuvos vėliavos spalvomis, šventine nuotaika spindėjo viso koncerto metu.
Vakarą pradėjo lietuvių klasiko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio Styginių kvarteto c-moll II-oji dalis Andante. Tai šventinis orkestro sveikinimas Lietuvai ir jos žmonėms Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio proga. Lietuviškos muzikos programą tęsė 1984 m. parašytas Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, praeitais metais 80-metį šventusio lietuvių kompozitoriaus Osvaldo Balakausko opusas „Spengla-Ūla”. Pasak vakaro vedėjo D. Katkaus, kūrinys gavo tokį pavadinimą, kai kompozitorius, vykdamas į kūrybinę rezidenciją Druskininkuose, kelionės metu pastebėjo dvi upes – pirmiausia Spenglą, o tuomet Ūlą. Anot maestro, tai ne atsitiktinis kūrinio pavadinimas – jis atspindi garsų organizavimo logiką. Ir iš tiesų, skirtinguose instrumentuose pasigirstantys motyvai tai išsiskirdavo, tai vėl „suplaukdavo“ tarsi į vieną sraunią muzikos tėkmę. Kūrinio atlikimas pasižymėjo netradiciniu, erdviniu muzikos instrumentų išdėstymu, kas neišvengiamai darė įtaką kūrinio skambesiui. Žemieji styginiai instrumentai – altai, violončelės ir kontrabosai – grojo scenoje, o smuikai buvo pasiskirstę į grupes publikos šonuose. Toks erdvinis instrumentų išdėstymas lėmė puikų garsinį balansą. Tai išbaigta, procesuali, klausytoją įtraukianti kompozicija.
Po intelektualiai meditatyvios dviejų muzikinių upių samplaikos, išgirdome ilgai lauktą, dar 2015 m. parašytą, tačiau dar nei karto neatliktą Osvaldo Balakausko premjerą „Dialogai“ kameriniam orkestrui ir fortepijonui. Solo partiją atliko tarptautinių konkursų laureatas, M. K. Čiurlionio menų mokyklos ir „Mozarteumo“ absolventas Daumantas Kirilauskas, kuriam šį kūrinį dedikavo pats kompozitorius. Kūrinys pasižymi sudėtingais, džiazo muzikai būdingais ritmais ir turtinga harmonija, kuri neužgožia apriorinio muzikos plagališkumo. Meistriškai valdoma kūrinio organizavimo sistema lemia kompozicinį išbaigtumą, kuris lemia ypatingą kūrinio įtaigumą. Tai vėlyviausias O. Balakausko kūrinys, pasižymintis savito stiliaus grynumu.
Vakaro programą užbaigė šventinis Johanno Sebastiano Bacho Koncertas A-dur, Nr. 4 (BWV 1055) kameriniam orkestrui ir fortepijonui. Solistas D. Kirilauskas yra išleidęs 11 kompaktinių plokštelių, tarp kurių ir visos J. S. Bacho Partitos. Taigi, stiliaus išmanymu ir interpretacijos gilumu suabejoti neteko. Kūrinys interpretacijos atžvilgiu buvo ryškiausias. Buvo justi orkestro ir solisto interpretacinis vieningumas, užtikrintumas, susiklausymas ir tikras muzikavimo džiaugsmas. Šis opusas tarsi šventiniai fejerverkai sproginėjo Lietuvos vėliavos spalvomis apšviestoje Šv. Kotrynos bažnyčioje, puikiai atspindėdamas pakilias vakaro nuotaikas.
Koncerto programa, mano nuomone, buvo efektyviai sudėliota. Vakarą pradėjusi M. K. Čiurlionio šventinė įžanga sklandžiai ruošė klausytojus sukauptiems O. Balakausko šiuolaikinės muzikos opusams, o rimtosios muzikos programą užbaigė sielai ir ausiai malonus J. S. Bacho koncertas A-dur, kuriuo mėgavosi ne tik klausytojai, bet ir atlikėjai. Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, vadovaujamas M. Barkausko, kartu su D. Kirilausku istorinės dienos išvakarėse padovanojo puikų koncertą, kuris tapo solidžia įžanga į Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio minėjimo iškilmes.
Nors repertuaro pasirinkimas pasirodė itin tinkamas, koncerto publika buvo negausi, o jos daugumą sudarė akademinės muzikos bendruomenė. Ko gero, šiais laikais lietuvių ar pasaulio klasikų kūriniais žmonių į koncertų sales jau nepriviliosi. Dabar kiekvienas skaičiuoja savo laiką ir prieš kur nors eidamas gerai pasvarsto, ar jam „apsimoka“ ten praleisti savo laisvalaikį. Labai gaila, kad rimtosios muzikos koncertai dažnai nepatenka į šį „apsimokančių“ renginių sąrašą. Tai mūsų švietimo sistemos pasekmė, kuriai kultūra nėra prioritetas. Greitai nebeturėsime ne tik klasikinės ar šiuolaikinės muzikos koncertus lankančios publikos, bet ir atlikėjų, kurie norėtų groti pustuštėms salėms ar vieni kitiems. Muzika, menas ir kultūra yra skirti ne visuomenės mažumai, tačiau visiems Lietuvos piliečiams. Taigi, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio proga norėtųsi palinkėti, kad Nepriklausomybė taptų ne galimybe emigruoti ten, kur kultūros žmonės galėtų realizuoti save, tačiau tinkama proga atsirasti terpei, kurioje Lietuvos mokytojai ir menininkai galėtų išsaugoti ir toliau puoselėti lietuvišką kultūrą bei kurti Lietuvos ateitį.
Lietuvos muzikos antena
Komentarų dar nėra