Paulina Nalivaikaitė. „Svarbu, kad menininkas paliestų žmogų, o ne tik išreikštų save…“

22 Gru Paulina Nalivaikaitė. „Svarbu, kad menininkas paliestų žmogų, o ne tik išreikštų save…“

Būna, kad žmogus jaučia kūrybinį pašaukimą, bet kurį laiką jo pernelyg nesureikšmina – verčiasi tuo, kuo įpratęs, ar tuo, kas atrodo racionaliau. Kompozitoriaus, pianisto ir pedagogo Arūno Navako, šiais metais atšventusio jubiliejinį 60-ąjį gimtadienį, kūrybinis kelias panašus į tokį modelį: potraukį muzikos komponavimui jautęs nuo mokyklos laikų, vis dėlto pirmiausia tuometinėje Lietuvos konservatorijoje įgijo fortepijono specialybę, o tik po to ryžosi studijuoti kompoziciją. Bene plačiausiai žinomi A. Navako kūriniai – tai roko opera „Peras Giuntas“ (1997), komponuota su Kęstučiu Antanėliu, miuziklas „Gyvate, tu gyva“ (1998); autoriui patraukli šių žanrų teikiama galimybė kalbėti plačiai auditorijai – tai liudija faktas, kad netrukus sulauksime naujo sceninio kūrinio – miuziklo „Styga“, sukurto bendradarbiaujant su Gintaru Samsonu.

Tačiau ne mažiau svarbią vietą paties kompozitoriaus širdyje užima kameriniai kūriniai, kurių panorama išties daugiabriaunė, ypač instrumentuotės įvairove: tai „Cadenza“ fleitai, violončelei ir klavesinui (2000), „Nuolankumo litanija“ sopranui, mecosopranui ir vargonams (2003), „Maldų knygelė“ styginių kvartetui (2004), „Palydėjimas“ mecosopranui, fleitai, altui ir klavesinui (2005) ir daugelis kitų kūrinių skirtingiems instrumentams.

Greta nuo pat jaunų dienų mėgiamos kūrybos, kompozitoriaus gyvenime būta ir netikėtai atsiradusios aistros – džiazo, kuris tapo pedagoginės A. Navako veiklos pamatu – kūrėjas dirba Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos džiazo skyriuose.

Apie kūrybinio gyvenimo kryptis, posūkius, pauzes – pokalbis su kompozitoriumi A. Navaku.

Koks buvo Jūsų kelias į kompoziciją? Juk tuometinę Konservatoriją pirmiausia baigėte kaip pianistas. Ar kūrybinį pašaukimą jautėte ir anksčiau, ar noras kurti kilo pradėjus studijuoti?
Norą jaučiau tikrai iš anksčiau – dar besimokydamas Juozo Naujalio gimnazijoje Kaune, lankiau kompozicijos pamokas pas Giedrių Kuprevičių, šiek tiek – pas Anatolijų Lapinską. Mokykloje mokiausi vienoje klasėje su Vidmantu Bartuliu, abudu lankėme kompoziciją. Taigi tai man buvo svarbu nuo pat jaunystės. O Konservatorijoje, studijuodamas fortepijoną, nuo trečio kurso lankiau kompozicijos fakultatyvą pas Eduardą Balsį ir, pabaigęs fortepijoną, iš karto įstojau į kompoziciją.

Jūsų kūryboje vėliau atsirado džiazo įtakos, dabar esate džiazo pedagogas. Gal šį susidomėjimą džiazu lėmė konkretūs atlikėjai, pedagogai?
Tai buvo konkretus žmogus – Vladimiras Čekasinas. Jau keletą metų dirbau Balio Dvariono muzikos mokykloje, kai vieną kartą jis pakvietė paimprovizuoti kartu su Gediminu Laurinavičiumi ir Leonidu Šinkarenko. Ta momentinė kūryba buvo įdomi, ir palaipsniui į ją įsitraukiau – tuo metu mokykloje Miko Vaitkevičiaus iniciatyva kūrėsi estradinės muzikos skyrius, veikė džiazo klasė, kuriai vadovavo V. Čekasinas, dirbo ir Vladimiras Tarasovas, ir Viačeslavas Ganelinas, G. Laurinavičius, L. Šinkarenko – visi pirmosios kartos džiazo meistrai. Tai buvo apie 1985-uosius.

Apie šį laiką Jūsų kūryboje maždaug dešimčiai metų stojo pauzė. Ar ji buvo susijusi su naujuoju pomėgiu? Gal daugiau laiko skyrėte atlikėjiškai veiklai, todėl nebekūrėte?
Kai dabar pagalvoju apie tą laikotarpį, manau, tai buvo ieškojimų pauzė – mąstymas kaip, ką turėčiau kurti. Be to, buvo didelių pasikeitimų metas. Tuo metu iš tiesų daugiau gilinausi į džiazo muziką, pačiam reikėjo daug ko išmokti, nes džiazu domėtis pradėjau labai vėlai. Anksčiau, nuo vaikystės, daugiau domėjausi roko muzika.

Tad potraukis ne tik akademinei muzikai, bet ir tokiems žanrams kaip roko operos, miuziklai – irgi kilo iš vaikystės pomėgio?
Taip, tai buvo toks laikas, kai visa mūsų karta buvo paveikta šios muzikos.

O kuo Jums atrodo patraukli „lengvoji“ muzika?
Aš muzikos neskirstau į „lengvąją“ ar „sunkiąją“. Kaip sakė profesorius E. Balsys – visi žanrai yra reikalingi, visi rimti, jei rimtai dirbi. O septintuoju dešimtmečiu tokia muzika Vakaruose socialiniam gyvenimui turėjo didelėa įtakos; ji atėjo ir iki mūsų. Tai stipriai pakeitė ir kultūrinę terpę, ir žmonių mąstymą. Pirmiausia, šiai muzikai suvokti nereikia specialaus išsilavinimo, ir taip reiškiamos kultūrinės vertybės paliečia visus. Man ir dabar atrodo svarbu, kad menininkas paliestų žmogų, o ne tik išreikštų save.

Esate sukūręs roko operą „Peras Giuntas“ (kartu su K. Antanėliu), miuziklą „Gyvate, tu gyva“, prisidėjote prie roko operos „Meilė ir mirtis Veronoje“. Ar Jus tebetraukia sceniniai žanrai?
Taip, tebetraukia. 2015 m. sausio mėnesį turėtų įvykti miuziklo „Styga“ premjera (jį rengiame su kompozitoriumi G. Samsonu). Jis skirtas labiau jaunimo auditorijai – ten kalbama apie tėvų ir vaikų santykius, gatvės jaunimo, muzikinio išsilavinimo problemas. Siužetas – iš mūsų kasdienybės: talentinga mergaitė nori dainuoti, vakarais dainuoja alternatyvios kultūros gatvės grupėje, kyla konfliktas su tėvais… Tėvas pasiūlo lankyti muzikos mokyklą, tada veiksmas persikelia į ją. Įsivaizduoju, kad muzikiniu požiūriu tai turėtų būti lyrinis groteskas; kaip tai pavyks, pamatysime.

O kaip vertinate mūsų dienų akademinės muzikos atmosferą?
Vertinu gerai. Kalbant šia tema, turiu savo teoriją. Muziką vertinu kaip kalbą, tik ji kitokia (arba kitokios), nes esama įvairių stilių, tad atsiranda ir daug kalbų. Bet tai ne kas kita, o komunikacijos priemonė pasakyti tai, ko negali išreikšti žodžiais. Dažnai kūrėjai kuria savitą muzikos kalbą. Anksčiau būdavo, kad vieninga muzikinė kalba formuodavosi ištisą epochą – visi ja „susikalbėdavo“, visiems būdavo aišku, kas sakoma. Tuo tarpu XX amžiuje ji vis labiau skaidėsi ir tapo sudėtingesnė, o kompozitorius buvo skatinamas kurti originalią kalbą – tai buvo ypač vertinama („jis originalus, jį reikia studijuoti“). Kartais kompozitoriai net sukurdavo savo muzikinį raštą, kurį, kad suprastum, ką autorius nori pasakyti, taip pat reikėjo studijuoti. Šiuolaikinė muzika studijuojama akademinėje sferoje – aukštųjų mokyklų dėstytojai studentams parenka medžiagą, liepia jos mokytis, nes tai svarbu, vertinga. Tokių kūrėjų vis daugėjant, sunku juos visus aprėpti, kiekvieną autorių įvertinti. Toks muzikinės kalbos išsiskaidymas, bendrumo nebuvimas lemia tai, kad kiekvienas kompozitorius nori pasireikšti, o erdvės tam vis mažėja; reikia surinkti klausytojų publiką – o ji nesupranta, apie ką šis kalba, nes nesimokė jo kalbos; XX a. pabaigoje esama daug tokių pavyzdžių. O tada pradedama vėl eiti linkme, ieškant bendrų vardiklių, nes buvo pasiekta aklavietė – jei autorių nesiklauso, jais nesidomi, vadinasi, kažkas negerai. Anksčiau reikėjo ištisos epochos, kad būtų sukurta bendra kalba, dabar naujomis informacijos priemonėmis galima tai padaryti greičiau; bet tai padaryti būtina, kad sektųsi susikalbėti.

Kokia muzikinė kalba Jums atrodo priimtina? Kaip vertinate modernias kompozicines technikas?
Viena yra kūrybinė laboratorija, kita – susikalbėjimas. Kalbant apie laboratorijas, geras pavyzdys yra Arnoldas Schönbergas. Tam tikru metu atrodė, kad tai nauja kalba, kuria kalbės visi. Dabar ją naudojamės tik kaip priemone. Dažnai taip nutinka su visais ieškojimais ir atradimais. Jei nerandama bendro vardiklio, tai tampa tik priemone, kurią galima panaudoti kaip kūrybos metodą. Manau, pažiūrėję į visus pavyzdžius, kuriuos laikome kultūrinėmis vertybėmis, pamatysime, kad yra įvykusi atranka – žmonės pasirenka, apie ką galima kalbėti, ką suprasti, iš to sukuriamos bendros vertybės. O kitų pavyzdžių – nesuprastų, atidėtų į šalį – yra labai daug.

O koks Jūsų kūrybinis stilius? Galbūt yra kompozitorių ar pedagogų, kurie Jūsų kūrybai darė įtakos?
Vienaip rašau, jei, tarkim, kuriu miuziklą – tai lemia žanro stilistika, siužeto tema, leidžiu sau imtis įvairios muzikinės kalbos. O kamerinė muzika labiau asmeniškesnė.
Kalbant apie tai, ką laikau autoritetu, išskirčiau Franką Zappą. Tai ir mąstymu, ir įtaka, kurią padarė, ir požiūriu į žanrus, ir išmintimi įdomi asmenybė. Bet tai nereiškia, kad rašau tokią pat muziką – man imponuoja kūrėjo filosofija, požiūris į kūrybą.

O ar Jūsų kompozicijos pedagogas E. Balsys Jums turėjo daug įtakos?
Be abejo, turėjo. Ne tiek muzikinės kalbos požiūriu, kiek kaip asmenybė. Jis buvo labai pedagogiškas, puikiai įžvelgdavo, ką žmogus kuria, ką jis turi padaryti. Laikui bėgant, svarbesnė ima atrodyti ir jo kūryba – daugiau pamatai vėliau, negu kai studijuoji.

Jūsų gyvenime pedagoginė veikla taip pat užima svarbią vietą – dirbate ir B. Dvariono mokykloje, ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ar Jums atrodo patrauklus ir prasmingas darbas su jaunimu?
Žinoma. Prieš pradėdamas dirbti mokytoju, aš nemaniau, kad pamėgsiu šį darbą, bet laikui bėgant pastebėjau, kad man tai sekasi; tai sunkus darbas, bet jis neatstumia, o patirtis ateina ilgainiui. Esu ne tik džiazo pedagogas – programa, pagal kurią dirbame, siekia, kad greta improvizacinės muzikos būtų privaloma akademinė muzika, kad studentai pažintų formą, stilistiką, kitus būtinus dalykus.

O kokius kūrinius laikytumėte geriausiais, labiausiai atskleidžiančius Jus kaip kūrėją?
Visur stengiesi ir darai viską, kad būtų gerai. Tačiau turbūt tokie būtų kameriniai kūriniai – kompozicijos styginiams, kūriniai vargonams, styginių kvartetas… Kamerinėje muzikoje viskas arti, matyti kiekvienas judesys – tai man patinka.

Dėkoju už pokalbį.

Lietuvos muzikos antena, 2014-12-22